Kiekvienais metais, minėdami svarbiausią mūsų valstybingumo datą, dažniausiai įsivaizduojame didingą, iškilmingą ir vieningą tautos atstovų susirinkimą, kuriame skambant ovacijoms padedami parašai ant lemtingo popieriaus lapo. Tačiau realybė, gaubusi tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktųjų metų žiemos pabaigą, buvo toli nuo romantiškų paveikslų, kuriais dažnai puošiami istorijos vadovėliai. Pirmasis pasaulinis karas vis dar niokojo Europą, griuvo šimtmečius gyvavusios imperijos, o Lietuvos teritorija buvo griežtai kontroliuojama kaizerinės Vokietijos karinės administracijos, žinomos Oberosto vardu. Šiomis atšiauriomis ir neprognozuojamomis aplinkybėmis Lietuvos Tarybos nariai turėjo balansuoti ant plonos ribos tarp visiško tautos sunaikinimo ir išsvajotos laisvės. Jų sprendimai nebuvo priimami erdviose, šildomose menėse – tai buvo drąsus, rizikingas ir labai atsargiai suplanuotas politinis manevras, reikalavęs ne tik fanatiško patriotizmo, bet ir nepaprasto diplomatinio įžvalgumo bei kantrybės. Pasaulyje sklindant Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Vudro Vilsono deklaruotam tautų apsisprendimo teisės principui, lietuviai suprato, kad atėjo lemiamas momentas veikti, tačiau kelias iki parašų padėjimo buvo pilnas intrigų, grasinimų ir sunkių kompromisų.
Politinė įtampa, gruodžio vienuoliktosios krizė ir Tarybos skilimas
Norint iš tiesų suprasti, kodėl Vasario šešioliktosios aktas buvo pasirašytas būtent taip ir tokiomis aplinkybėmis, būtina atsigręžti į ankstesnius įvykius, formavusius to meto politinį klimatą. Vokietijos imperija turėjo savo labai aiškių planų Lietuvos atžvilgiu – ji siekė paversti kraštą satelitine valstybe, kuri būtų formaliai atskirta nuo Rusijos, tačiau glaudžiai ir neatsiejamai susieta su Berlynu kariniais, ekonominiais bei politiniais ryšiais. Būtent todėl tūkstantis devyni šimtai septynioliktųjų metų gruodžio vienuoliktąją Lietuvos Taryba, patirdama didžiulį karinės administracijos spaudimą, buvo priversta priimti deklaraciją. Joje, nors ir buvo skelbiama nepriklausomybė, kartu buvo įsipareigojama sudaryti glaudžią ir amžiną sąjungą su Vokietijos valstybe. Šis dviprasmiškas dokumentas sukėlė didžiulį visuomenės ir inteligentijos nepasitenkinimą, o pačioje Taryboje įžiebė gilią krizę.
Kairiojo sparno atstovai ir nuosaikieji demokratai, tokie kaip Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis bei Stanislovas Narutavičius, griežtai pasisakė prieš bet kokius ilgalaikius įsipareigojimus okupacinei valdžiai. Jie puikiai suvokė, kad toks aktas tėra iliuzija, paslepianti naują aneksijos formą. Nepavykus perkalbėti daugumos, šie keturi nariai demonstratyviai atsisakė toliau dalyvauti Lietuvos Tarybos veikloje. Jie reikalavo, kad būtų priimtas visiškai naujas, nepriklausomos ir jokiomis sąjungomis nesuvaržytos valstybės atkūrimo aktas, kuriame valstybės sąrangą nustatytų tik laisvai išrinktas Steigiamasis Seimas. Ši vidinė krizė grėsė visiškai sužlugdyti nepriklausomybės judėjimą, parodydama pasauliui lietuvių nesugebėjimą susitarti. Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai ir kitiems lyderiams teko sudėtinga užduotis – laviruoti tarp radikalių savo kolegų reikalavimų ir atšiaurios vokiečių cenzūros bei karinės galios. Po ilgų, slaptų derybų ir tarpusavio nuolaidų galiausiai buvo pasiektas kompromisas, leidęs sugrąžinti pasitraukusius narius ir vieningai žengti lemiamą žingsnį.
Šaltas vasario rytas Štralio namuose ir kukli ceremonija
Pats pasirašymo procesas vyko toli gražu ne pompastiškoje ar šventinėje aplinkoje. Tai buvo įprastas, gana šaltas, debesuotas ir pilkas šeštadienio rytas Vilniuje. Miestas skendėjo karo padiktuotame skurde: trūko maisto, malkų, gatvėse nuolat patruliavo ginkluoti vokiečių kareiviai. Tarybos nariai po vieną ar nedidelėmis grupelėmis rinkosi Didžiojoje gatvėje, vadinamajame Štralio name, kur veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komitetas. Šiandien mes šį istorinį pastatą žinome kaip Signatarų namus. Dėl griežtos vokiečių kontrolės ir nuolatinio slaptosios policijos sekimo, susirinkimas turėjo atrodyti kuo natūraliau, lyg eilinė, niekuo neišsiskirianti labdaros komiteto darbo diena.
Patalpose, kuriose posėdžiavo dvidešimt Lietuvos Tarybos narių, buvo žvarbu. Amžininkų atsiminimuose minima, kad krosnys nebuvo tinkamai iškūrentos dėl elementaraus malkų trūkumo. Vyrai sėdėjo su storais paltais, apsivynioję šalikus, kai kurie dokumentus vartė nenusimovę pirštinių. Jokių iškilmingų kalbų, šampano taurių skambesio, fotografų blyksčių ar žurnalistų nebuvo. Posėdžiui pirmininkauti buvo patikėta vyriausiam Tarybos nariui, tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, kuris savo ramiu autoritetu ir išmintimi garantavo priimamo sprendimo istorinį svorį. Dokumentas buvo dar kartą perskaitytas, įvertintas kiekvienas žodis, ir tuomet, tvyrant susikaupimui, prasidėjo pasirašymo procedūra.
Įdomu ir tai, kad pasirašymo eiliškumas nebuvo atsitiktinis – jis buvo griežtai apgalvotas ir atspindėjo to meto politinę bei socialinę hierarchiją, grįstą pagarba. Pirmasis savo parašą, kaip posėdžio pirmininkas ir moralinis lyderis, suraitė Jonas Basanavičius. Po jo sekė kiti Tarybos nariai abėcėlės tvarka. Taip buvo siekiama pabrėžti visų signatarų absoliučią lygybę ir kolektyvinę atsakomybę prieš tautą, išvengiant bet kokių asmeninių ambicijų demonstravimo. Visas posėdis truko vos kelias valandas. Padėję parašus, vyrai tyliai išsiskirstė savais keliais, grįždami į kasdienius rūpesčius, tačiau puikiai suprasdami, kad sunkiausias darbas – šio dokumento įgyvendinimas realybėje, ginant jį nuo išorės priešų – dar tik prasideda.
Cenzūra, konfiskacija ir nelegalus žinios platinimas
Pasirašyti aktą popieriuje buvo tik pusė, ir galbūt net lengvesnioji pusė, darbo. Daug sudėtingesnė ir pavojingesnė užduotis buvo pranešti apie jį visuomenei bei tarptautinei bendruomenei, apeinant itin griežtą, negailestingą vokiečių cenzūrą. Vokietijos okupacinė administracija buvo išleidusi kategorišką įsakymą, draudžiantį spausdinti, platinti ar net viešai aptarinėti bet kokius su nepriklausomybės paskelbimu susijusius tekstus, kurie nebuvo iš anksto suderinti ir patvirtinti Berlyne. Lietuvos Taryba puikiai suvokė, kad be viešumo ir tarptautinės sklaidos jų pasirašytas popieriaus lapas liks tik beverte deklaracija istorijos šiukšlyne.
Pagrindinis vaidmuo ir didžiausia rizika šiame etape teko laikraščiui „Lietuvos aidas“ ir jo drąsiam redaktoriui Petrui Klimui. Martyno Kuktos spaustuvėje, dar prieš oficialiai paskelbiant draudimą ir įvedant papildomą cenzūrą, buvo slapta naktį atspausdintas laikraščio numeris, kuriame pirmajame puslapyje visu gražumu puikavosi pilnas, jokių sąjungų nesaistomas Akto tekstas. Vokiečių žandarai, per savo informatorius sužinoję apie šį akibrokštą, nedelsiant įsiveržė į spaustuvės patalpas ir konfiskavo didžiąją dalį dar neišplatinto tiražo. Tačiau signatarai ir jų rėmėjai tam buvo iš anksto pasiruošę ir numatę tokį scenarijų.
- Dalis laikraščio egzempliorių dar prieš policijos reidą buvo išnešta ir patikimai paslėpta saugiose vietose – asmeniniuose butuose, rūsiuose ir net bažnyčiose.
- Akto tekstas buvo operatyviai išverstas į vokiečių kalbą ir nelegaliais, slaptais diplomatiniais kanalais perduotas Vokietijos Reichstago deputatams, ypač tiems, kurie priklausė kairiosioms partijoms ir palaikė tautų apsisprendimo teisę.
- Spaustuvininkai spėjo atspausdinti šimtus atskirų lapelių (atsišaukimų) su Akto tekstu, kurie vėliau per knygnešių tinklų likučius ir savanorius buvo platinami iš rankų į rankas visoje Lietuvoje.
Šis drąsus, konspiracinis žingsnis padėjo užtikrinti, kad žinia apie nepriklausomybės atkūrimą pasklistų tiek šalies viduje, įkvepiant paprastus žmones, tiek užsienyje. Tai buvo galingas signalas pasauliui, kad Lietuvos Taryba veikia savarankiškai, atstovauja savo tautos valiai, o ne tėra bevalė Vokietijos politikos įkaitė.
Dažniausiai užduodami klausimai apie istorinį dokumentą
Apie šį svarbiausią Lietuvos valstybingumo įvykį visuomenėje sklando daugybė mitų, legendų ir neatsakytų klausimų. Istorijos pamokose dažnai pateikiami tik sausi faktai, todėl žemiau pateikiame išsamius atsakymus į tuos klausimus, kurie skaitytojams kyla dažniausiai.
Kur šiuo metu yra originalus dokumentas ir kaip jis atsirado?
Ilgą laiką, beveik šimtmetį, buvo manoma, kad originalus nutarimas yra negrįžtamai prarastas per Antrojo pasaulinio karo neramumus, sovietinę okupaciją ar tiesiog sunaikintas. Tačiau du tūkstančiai septynioliktaisiais metais Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis padarė atradimą, sudrebinusį visą Lietuvą. Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve Berlyne jis aptiko originalų, ranka rašytą dokumentą vokiečių kalba su autentiškais, aiškiai matomais visų dvidešimties signatarų parašais. Tai yra vienintelis šiuo metu mokslo pasauliui žinomas išlikęs originalus egzempliorius. Jis laikinai, remiantis dvišale valstybine sutartimi tarp Lietuvos ir Vokietijos, buvo eksponuojamas Vilniuje, Signatarų namuose, kur jį galėjo pamatyti tūkstančiai lankytojų.
Kodėl egzistuoja kelios skirtingos dokumento versijos?
Tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktųjų metų vasario mėnesį nebuvo pasirašytas tik vienas vienintelis popieriaus lapas. Buvo parengti keli Akto egzemplioriai, skirti skirtingiems adresatams ir turintys atlikti skirtingas funkcijas. Vienas egzempliorius lietuvių kalba, vadinamasis Tarybos originalas, buvo patikėtas saugoti Jonui Basanavičiui (jo likimas po J. Basanavičiaus mirties ir sovietų okupacijos iki šiol lieka viena didžiausių Lietuvos istorijos mįslių). Kiti du egzemplioriai – vienas išverstas į vokiečių kalbą, kitas lietuviškas – buvo oficialiai įteikti Vokietijos atstovui Lietuvoje, kad šis perduotų juos vyriausybei Berlyne. Būtent vokiškasis variantas ir išliko Vokietijos archyvuose. Tekstai šiek tiek skyrėsi dėl vertimo niuansų ir to meto raštvedybos specifikos, tačiau teisinė, politinė ir moralinė prasmė išliko absoliučiai identiška.
Kas iš tikrųjų yra Akto teksto autorius?
Nors po istoriniu dokumentu puikuojasi dvidešimt skirtingų asmenybių parašų, pats tekstas yra kruopštaus, ilgai trukusio kolektyvinio darbo rezultatas. Nėra vieno asmens, kuris atsisėdęs būtų parašęs visą deklaraciją. Didžiausią ir svarbiausią indėlį į galutinę dokumento redakciją įnešė keturi Tarybos nariai, atstovavę griežtajai linijai: Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Petras Klimas ir Jonas Vileišis. Būtent jie, nepaisydami spaudimo, reikalavo ir pasiekė, kad tekste būtų labai aiškiai pabrėžtas visiškas ryšių su kitomis valstybėmis nutraukimas (taip atmetant gruodžio deklaracijos įsipareigojimus Vokietijai) ir įtvirtinti demokratiniai valstybės pamatų kūrimo principai, atiduodant galutinį, aukščiausią žodį demokratiniu būdu išrinktam Steigiamajam Seimui.
Ar pasirašius Aktą Lietuva iškart tapo laisva ir nepriklausoma?
Tikrai ne. Pats dokumento pasirašymas, nors ir turėjo milžinišką teisinę bei simbolinę reikšmę, nepakeitė realios situacijos šalyje per vieną naktį. Vokietija iš pradžių ciniškai ignoravo šį dokumentą ir griežtai atsisakė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, toliau remdamasi jiems palankiu ankstesniu gruodžio vienuoliktosios aktu ir taikydama karinę diktatūrą. Lietuva vis dar buvo okupuota, joje nebuvo savos vyriausybės, kariuomenės ar biudžeto. Tik tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktųjų metų rudenį ir žiemą, kai Vokietija akivaizdžiai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, kapituliavo ir šalyje kilo vidinė revoliucija, atsirado reali, apčiuopiama galimybė formuoti pirmąją Lietuvos Ministrų Kabineto vyriausybę, kurti nacionalinę kariuomenę ir ginti savo naujai paskelbtą valstybingumą ginklu kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.
Archyvų paslaptys ir tolimesni paieškų horizontai
Lietuvos diplomatijos, pogrindinės veiklos ir politikos raida Pirmojo pasaulinio karo metais puikiai atskleidžia, kokio neįtikėtino masto intelektualinės, moralinės ir taktinės pastangos buvo reikalingos siekiant ištrūkti iš galingų, šimtus metų dominavusių imperijų gniaužtų. Nors šiandien žinome kur kas daugiau nei prieš dešimtmetį, mūsų istorijoje vis dar esama nemažai pilkųjų zonų, kurios kantriai laukia savo atradėjų. Istorikų bendruomenė, archyvarai ir entuziastai nenustoja vilties, jog vieną dieną Lietuvos, o galbūt ir užsienio šalių archyvuose, slaptuose fonduose ar net seniai pamirštose privačiose kolekcijose bus aptiktas ir pats svarbiausias – lietuviškasis Akto originalas, kurį savo rankose laikė ir saugojo daktaras Jonas Basanavičius.
Kasmetinės mokslinės ekspedicijos, senų, sunkiai įskaitomų susirašinėjimų analizė, modernių skaitmenizavimo technologijų taikymas ir užsienio valstybių diplomatinių archyvų atvėrimas tyrėjams suteikia visiškai naujų galimybių suprasti to meto sudėtingus politikos užkulisius. Archyviniai tyrimai nuolat, lyg iš atskirų dėlionės detalių, plečia mūsų žinias apie tai, kaip buvo slapta finansuojama Lietuvos Tarybos veikla, kokie neoficialūs, konspiraciniai ryšiai buvo užmegzti su neutraliomis valstybėmis, pavyzdžiui, Šveicarija ar Švedija, ir kaip asmeniniai, dažnai labai komplikuoti signatarų tarpusavio santykiai formavo valstybės ateities viziją. Kiekvienas naujas atrastas laiškas, dienoraščio fragmentas ar diplomatines telegramos nuotrupa leidžia papildyti istorijos paveikslą detalėmis, kurios ilgą laiką buvo paslėptos po negailestinga laiko ir karų audrų dulkėmis.
Šiandien mes turime unikalią privilegiją gyventi laikmetyje, kai istorijos tyrinėjimas nebėra suvaržytas jokios ideologinės cenzūros ar politinio diktato. Todėl kiekvienos, net ir mažiausios detalės ieškojimas, fiksavimas ir analizė yra ne tik siauras akademinis interesas, bet ir didžiulė moralinė pareiga tiems dvidešimčiai drąsių vyrų, kurie padėjo pamatą moderniai, demokratiškai ir laisvai valstybei, kurioje šiandien gyvename. Paslaptys, vis dar glūdinčios giliuose, dulkėtuose archyvų seifuose ar užmirštose palėpėse, nuolat primena mums, kad tautos praeitis nėra ir niekada nebus statiška – ji nuolat atrandama ir permąstoma iš naujo, amžinai bylojanti apie nepalaužiamą ir jokiai prievartai nepasiduodantį norą būti laisviems.
