Afrikos žemynas išgyvena vieną iš dramatiškiausių transformacijų savo naujausioje istorijoje. Nors dešimtmečius atrodė, kad po Šaltojo karo ir dekolonizacijos eros nusistovėjusi politinė tvarka yra gana aiški ir stabili, pastarieji metai atskleidė visiškai kitokią, kur kas dinamiškesnę realybę. Tradicinių Vakarų valstybių įtaka negrįžtamai mažėja, o į atsiradusį politinį ir ekonominį vakuumą sparčiai žengia nauji, ambicingi pasaulio žaidėjai. Šis geopolitinis virsmas nėra tik tolimas, teorinis politinių galių žaidimas – jis tiesiogiai keičia valstybių sienas, griauna vyriausybes, perbraižo prekybos maršrutus ir veikia daugiau nei milijardo žmonių kasdienį gyvenimą. Vis dažniau kyla esminis, kompleksinis klausimas: kieno rankose iš tiesų sutelkta galia šiame išteklių turtingame, bet nuolatinių iššūkių ir konfliktų draskomame žemyne? Nuo nesibaigiančių karinių perversmų Sahelio regione iki milžiniškų, modernių infrastruktūros projektų Rytų Afrikoje – kiekvienas įvykis atspindi gilesnę pasaulinės galios perskirstymo tendenciją, kurią privalu suprasti norint suvokti XXI amžiaus globalią politiką.
Naujieji geopolitiniai žaidėjai ir tradicinių galių nykimas
Ilgą laiką po dekolonizacijos Afrikos šalių politika ir ekonomika buvo stipriai priklausoma nuo buvusių kolonijinių metropolijų, ypač Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos, ir nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau šiandien šis geopolitinis vaizdas yra neatpažįstamai pasikeitęs. Prancūzijos įtaka Vakarų Afrikoje ir vadinamojoje Frankofonijoje, ilgai laikyta nepajudinama ir pagrįsta glaudžiais ekonominiais bei saugumo ryšiais, byra tiesiog akyse. Paryžiaus karinės misijos, kurios turėjo užtikrinti regiono stabilumą ir kovoti su islamiškuoju terorizmu, vietos gyventojų, naujųjų lyderių ir intelektualų vis dažniau vertinamos ne kaip pagalba, o kaip tiesioginės neokolonializmo apraiškos. Dėl šios priežasties Vakarų kariai ir diplomatai priversti masiškai palikti regioną.
Šiuo Vakarų atsitraukimu sumaniai ir pragmatiškai naudojasi kitos valstybės, kuriančios alternatyvų bendradarbiavimo modelį. Kinija per pastaruosius du dešimtmečius tapo absoliučiai didžiausia Afrikos prekybos partnere. Jos strategija, iš dalies paremta pasauline „Juostos ir kelio“ (Belt and Road) iniciatyva, leido Pekinui giliai įsitvirtinti žemyne per milžiniškas investicijas į bazinę infrastruktūrą: giliavandenius uostus, modernius greitkelius, geležinkelius ir telekomunikacijų tinklus. Kinija siūlo paskolas be Vakarams įprastų griežtų politinių sąlygų dėl žmogaus teisių ar demokratinių reformų, kas yra itin patrauklu autokratiniams ar silpnos demokratijos lyderiams. Tačiau ši didėjanti ekonominė priklausomybė neretai virsta galingu politiniu svertu, vadinamaisiais „skolų spąstais“, leidžiančiais Kinijai užsitikrinti išskirtinę prieigą prie strateginių gamtinių išteklių.
Tuo tarpu Rusija renkasi visiškai kitokią, asimetrinę ir agresyvesnę strategiją. Užuot investavusi į ilgalaikę infrastruktūrą, Maskva plečia savo įtaką siūlydama tiesiogines saugumo paslaugas, ginklų tiekimą ir karinę paramą trapoms, tarptautinės izoliacijos bijančioms vyriausybėms. Samdinių grupuotės ir valstybiniai kariniai patarėjai tapo neoficialiu, bet itin efektyviu Rusijos užsienio politikos įrankiu Centrinės Afrikos Respublikoje, Malyje, Nigeryje ir kitose šalyse. Mainais už režimų apsaugą ir pagalbą kovojant su vietiniais sukilėliais, Rusija gauna ne tik diplomatinių sąjungininkų, bet ir tiesioginę prieigą prie aukso, deimantų ir retųjų žemės elementų gavybos. Tai leidžia Maskvai ne tik apeiti Vakarų taikomas tarptautines sankcijas, bet ir aktyviai kurti bei stiprinti anti-vakarietišką koaliciją globaliuose politiniuose forumuose, tokiuose kaip Jungtinės Tautos.
Karinių perversmų epidemija ir Vakarų Afrikos krizė
Vienas ryškiausių ir labiausiai nerimą keliančių besikeičiančio Afrikos politinio žemėlapio bruožų – karinių perversmų atgimimas, kuris dar kartą įrodė, kad demokratinės institucijos daugelyje regionų yra itin trapios. Per kelerius pastaruosius metus Vakarų Afrika ir Sahelio regionas patyrė precedento neturinčią, tarsi domino principu veikiančią valdžios užgrobimų bangą. Malis, Burkina Fasas, Gvinėja, Čadas, o neseniai ir Nigeris bei Gabonas tapo karinių chuntų, vadovaujamų aukšto rango karininkų, valdomomis valstybėmis.
Šių perversmų priežastys nėra tik asmeninės kariškių ambicijos; jos yra labai kompleksinės, daugialypės ir giliai įsišaknijusios chroniškose vietinėse problemose:
- Nuolatinė saugumo krizė: Daugelyje Sahelio šalių civilinės vyriausybės visiškai nesugebėjo suvaldyti radikalių ginkluotų grupuočių, susijusių su „Al-Qaeda“ ir „Islamo valstybe“, kurios nuolat terorizuoja vietos gyventojus. Kariuomenė perima valdžią su pažadu greitai ir ryžtingai atkurti tvarką bei saugumą.
- Gili ekonominė stagnacija ir socialinė nelygybė: Nepaisant milžiniškų valstybių gamtinių turtų, absoliuti dauguma paprastų piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, o endeminė korupcija paralyžiuoja valstybės institucijas. Jaunimas, kuris sudaro didžiąją ir greičiausiai augančią žemyno gyventojų dalį, jaučiasi apleistas ir nemato jokių patikimų ateities perspektyvų savo tėvynėje.
- Nusivylimas fasadiniu demokratiniu procesu: Ilgamečiai lyderiai dažnai keičia arba manipuliuoja nacionalinėmis konstitucijomis, kad panaikintų kadencijų apribojimus ir pratęstų savo valdymą. Dėl to demokratija daugelio piliečių akyse diskreditavosi ir tapo tik patogiu įrankiu, slepiančiu išskirtinius siauro elito interesus.
Politologams ir Vakarų stebėtojams dažnai tampa netikėtumu tai, kad šie nekonstituciniai valdžios perėmimai neretai sutinkami su masiniu, entuziastingu vietos visuomenės palaikymu ir džiaugsmingomis demonstracijomis gatvėse. Naujieji kariniai lyderiai labai meistriškai naudoja anti-vakarietišką, o ypač aštrią anti-prancūzišką, retoriką, stipriai apeliuodami į valstybės suverenitetą, nacionalinę garbę ir nepriklausomybę nuo išorės diktato. Tai natūraliai sukuria itin palankią dirvą naujoms strateginėms partnerystėms su autoritarinėmis valstybėmis, kurios noriai pripažįsta naujas vyriausybes ir siūlo paramą netaikydamos politinių reikalavimų.
Gamtinių išteklių prakeiksmas ar istorinė galimybė?
Nuo seno žinoma taisyklė – tas, kas valdo Afrikos išteklius, iš dalies formuoja ne tik žemyno, bet ir visą globalią ekonomikos ateitį. Afrikos žemynas yra neįtikėtinai turtingas mineralų, kurie šiandien tapo gyvybiškai svarbūs visam pasauliui pereinant prie žaliosios energetikos, tvarių sprendimų ir plėtojant pažangiausias aukštąsias technologijas. Kobaltas, litis, manganas, boksitas, varis ir platina – be šių esminių elementų absoliučiai neįsivaizduojama nei elektromobilių pramonės revoliucija, nei saulės elektrinių plėtra, nei išmaniųjų telefonų bei kompiuterių gamyba.
Puikus to pavyzdys yra Kongo Demokratinė Respublika (KDR), kuri pagamina didžiąją dalį viso pasaulio kobalto ir turi milžiniškus vario bei koltano klodus. Nors dėl tokių resursų gausos ši valstybė teoriškai turėtų būti viena turtingiausių pasaulyje, niūrioje realybėje ji jau dešimtmečius skendi nuolatiniuose ginkluotuose konfliktuose, politiniame chaose ir neapsakomame skurde, patirdama klasikinį „išteklių prakeiksmo“ fenomeną. Užsienio korporacijos iš Kinijos, Vakarų šalių ir Viduriniųjų Rytų negailestingai kovoja dėl itin pelningų kasybos koncesijų, dažnai pasitelkdamos ne visuomet skaidrius metodus, papirkinėdamos vietos pareigūnus ar remdamos skirtingas politines frakcijas. Kinijos valstybinės ir privačios įmonės jau dabar kontroliuoja liūto dalį KDR kasyklų, taip užtikrindamos neginčijamą Pekino dominavimą pasaulinėje elektros baterijų tiekimo grandinėje.
Ši globali kova dėl išteklių kontrolės suteikia ne tik milžinišką ekonominį pranašumą, bet ir gilų, strateginį politinį svertą tarptautiniuose santykiuose. Pasaulio valstybės, kurios sugeba ilgam užsitikrinti kritinių žaliavų tiekimą iš Afrikos, turės lemiamą pranašumą ateinančiais dešimtmečiais, kai šių išteklių paklausa išaugs dešimteriopai. Vakarų valstybės, pavėluotai supratusios, kad sparčiai praranda pozicijas Kinijos ir Rusijos naudai, dabar desperatiškai bando kurti naujas partnerystes su Afrikos šalimis. Jose stengiamasi pabrėžti abipusę naudą, investicijas į vietinės pramonės plėtrą bei darbo vietų kūrimą, tačiau atgauti prarastą pasitikėjimą ir persilaužti žemyne, kur Vakarų pažadai dažnai likdavo neišpildyti, yra nepaprastai sunku.
Vietinių lyderių ir regioninių organizacijų vaidmuo
Diskutuojant ir analizuojant apie tai, kas iš tiesų valdo Afriką, būtų didžiulė klaida ignoruoti pačių afrikiečių kryptingas pastangas konsoliduoti savo galią per nuosavas regionines ir visą žemyną apimančias institucijas. Afrikos Sąjunga (AS) ir tokios organizacijos kaip Vakarų Afrikos valstybių ekonominė bendrija (ECOWAS), Rytų Afrikos bendrija (EAC) ar Pietų Afrikos plėtros bendrija (SADC) vis labiau stengiasi užtikrinti žemyno sprendimų nepriklausomybę. Jų pamatinė vizija ir keliamas šūkis – „Afrikos problemoms – afrikietiški sprendimai“ – atspindi augantį pan-afrikanizmo jausmą ir norą atsikratyti išorinio diktato.
Vis dėlto negalima nuneigti, kad šių tarptautinių organizacijų efektyvumas, politinė valia ir finansiniai pajėgumai išlieka gana riboti. Pavyzdžiui, kai ECOWAS blokas griežtai pasmerkė karinį perversmą Nigeryje ir atvirai grasino karine intervencija, siekdamas jėga sugrąžinti demokratiškai išrinktą nuverstą prezidentą, organizacija susidūrė su didžiuliu ir netikėtu pasipriešinimu. Tam priešinosi ne tik kaimyninės karinės chuntos, kurios operatyviai susivienijo į savitarpio gynybos „Sahelio valstybių aljansą“, bet ir didelė dalis pačių bloko valstybių piliečių. Tai akivaizdžiai parodė, kad tradiciniai diplomatiniai ir ekonominio spaudimo įrankiai praranda savo buvusią galią, o pačios regioninės organizacijos neretai yra smarkiai susiskaldžiusios vertybiniais klausimais.
Tačiau greta politinių iššūkių matomas ryškus progresas kitoje srityje – sparčiai auga tarpusavio ekonominė integracija. Afrikos žemyninės laisvosios prekybos erdvės (AfCFTA) oficialus įkūrimas ir palaipsnis įgyvendinimas yra išties istorinis ir monumentalus žingsnis, turintis potencialo paversti žemyną viena didžiausių bendrų laisvosios rinkos erdvių visame pasaulyje. Jei šis sudėtingas projektas bus sėkmingai, be didelių biurokratinių kliūčių įgyvendintas, jis gali iš esmės pakeisti visą galios balansą. Tai drastiškai sumažintų žemyno šalių priklausomybę nuo išorės eksporto rinkų ar užsienio donorų, sustiprintų vidaus prekybą, skatintų pramonės modernizaciją ir tokiu būdu sukurtų tvirtą materialinį pagrindą tikrai, niekieno nevaržomai politinei autonomijai ir įtakai pasaulyje.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie Afrikos politiką
Kodėl tradicinių Vakarų valstybių įtaka Afrikoje sparčiai mažėja?
Vakarų valstybių, ypatingai Prancūzijos ir JAV, įtaka mažėja dėl komplekso priežasčių: gilaus istorinio nepasitikėjimo, kylančio iš kolonijinio ir neokolonijinio paveldo, akivaizdaus nesugebėjimo užtikrinti fizinio saugumo (ypač vykdant nesėkmingas karines operacijas prieš teroristus Sahelio regione) bei vietiniams lyderiams nepatrauklių, pernelyg griežtų politinių ir žmogaus teisių sąlygų, kurios keliamos teikiant finansinę pagalbą ar paskolas. Tuo tarpu nauji žaidėjai siūlo pragmatiškesnes alternatyvas be vadinamojo „moralizavimo“.
Kokie yra pagrindiniai Kinijos strategijos tikslai Afrikos žemyne?
Kinijos pagrindiniai ir ilgalaikiai tikslai yra užsitikrinti saugią, nuolatinę prieigą prie žaliavų bei kritinių mineralų, kurie yra būtini jos augančiai ir technologizuotai ekonomikai. Be to, Kinija siekia atrasti plačias, naujas rinkas savo pramonės prekėms realizuoti bei stiprinti savo minkštąją ir geopolitinę įtaką globaliu mastu. Pekinas kuria glaudžius diplomatinius ryšius su dešimtimis Afrikos valstybių, nes šios šalys sudaro didelį ir įtakingą balsavimo bloką Jungtinėse Tautose bei kitose tarptautinėse organizacijose.
Ar pastarųjų metų kariniai perversmai reiškia demokratijos pabaigą Afrikoje?
Visiškai nebūtinai. Nors kariniai perversmai be jokios abejonės yra aiškus ir pavojingas žingsnis atgal demokratizacijos kelyje, daugelis ekspertų juos vertina daugiau kaip ekstremalią visuomenės reakciją į disfunkcines, neefektyvias ir giliai korumpuotas politines sistemas. Autentiški demokratiniai lūkesčiai ir noras turėti teisingą atstovavimą tarp gyventojų niekur nedingo, tiesiog dabar, nusivylus senais elito politikais, visuomenė reikalauja tokio valdymo modelio, kuris pirmiausia sugebėtų užtikrinti bazinį fizinį saugumą, suvaldytų infliaciją, kurtų ekonominę gerovę ir užtikrintų tikrą nacionalinį suverenitetą tarptautinėje erdvėje.
Kaip Rusijos veiksmai ir taktika išsiskiria lyginant su Kinijos strategija Afrikoje?
Šių dviejų valstybių prieiga prie Afrikos yra kardinaliai skirtinga. Kinija orientuojasi į kietąją ekonomiką: ilgalaikes investicijas, masinę infrastruktūros (kelių, tiltų, uostų) statybą, prekybą ir ilgalaikes paskolas. Rusija, priešingai, yra linkusi siūlyti operatyvius „greitus sprendimus“ saugumo sektoriuje. Tai daroma teikiant asimetrinę karinę pagalbą, vykdant ginklų pardavimą ir pasitelkiant privačių karinių bendrovių (samdinių) paslaugas, kurios padeda apsaugoti nepopuliarius vietinius režimus nuo vidinių grėsmių bei teroristų. Be to, Rusija žemyne labai aktyviai naudoja išvystytas dezinformacijos ir propagandos kampanijas viešajai nuomonei formuoti.
Besiformuojantis suverenitetas multipoliariniame pasaulyje
Kruopščiai vertinant šiuos sudėtingus, vienas kitą veikiančius geopolitinius, ekonominius ir socialinius procesus, tampa visiškai aišku, kad į iškeltą klausimą, kas iš tiesų šiandien valdo Afriką, nebėra vieno paprasto, vienmačio atsakymo. Viena vertus, galingi išoriniai žaidėjai – pradedant vis dar įtaką išlaikyti bandančiais Vašingtonu ir Paryžiumi, baigiant agresyviai besiplėčiančiais Pekinu bei Maskva ar net Vidurio Rytų valstybėmis – tebeturi milžinišką, kartais ir lemiamą įtaką per savo investuojamą kapitalą, perduodamas technologijas ir projektuojamą karinę galią. Tačiau kita, daug pozityvesnė šio reiškinio pusė yra ta, kad patys Afrikos lyderiai, intelektualai ir pilietinė visuomenė vis geriau išmoksta pragmatiškai laviruoti tarp šių didžiųjų galių susikirtimo linijų.
Šiandieninė, modernėjanti Afrika nebėra ir neketina būti tik pasyvi, bejėgė figūra pasaulio geopolitinėje šachmatų lentoje, kurioje ėjimus atlieka kiti. Kontinento valstybės vieningai ir vis aktyviau reikalauja joms priklausančio, lygiaverčio vaidmens pasaulinėje arenoje bei sprendimų priėmimo centruose. Puikus to įrodymas – neseniai Afrikos Sąjungai oficialiai suteikta nuolatinė narystė G20 formate. Tai yra galingas, simbolinis ir praktinis signalas, liudijantis reikšmingą tarptautinį pokytį. Taip pat visame pasaulyje vis garsiau ir argumentuočiau skamba raginimai iš esmės reformuoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, siekiant, kad ši institucija atspindėtų XXI amžiaus realijas ir užtikrintų joje nuolatinę vietą bei veto teisę atstovams iš Afrikos žemyno.
Užuot aklai ir paklusniai sekusios vienu ar kitu galios centru kaip Šaltojo karo metais, daugelis modernių Afrikos valstybių dabar drąsiai renkasi sumanią „neprisijungimo“ bei „daugiakryptės partnerystės“ politiką. Praktiškai tai reiškia labai lanksčią diplomatiją: pavyzdžiui, šalis gali laisvai statyti savo strateginius jūrų uostus su Kinijos kreditais, pirkti reikiamą karinę ginkluotę iš Rusijos ar Turkijos, o inovatyvias technologijų naujoves, švietimo ir sveikatos programas perimti iš JAV bei Europos Sąjungos. Šis strateginis lankstumas leidžia maksimizuoti tiesioginę naudą savo valstybėms, nesiekiant ir nežadant amžinos politinės ištikimybės nė vienam besiformuojančiam pasauliniam blokui.
Galiausiai, nepaisant visų išorinių geopolitinių žaidimų, tikrasis, tvarus galios balansas ateityje priklausys ne nuo užsienio valstybių intervencijų ar investicijų, o išimtinai nuo pačių Afrikos šalių politinės valios ir gebėjimo išspręsti savo skaudžiausias vidines problemas. Joms būtina įveikti giliai įsišaknijusią korupciją, sukurti veikiančias institucijas, užtikrinti kokybišką švietimą bei darbo vietas sparčiai augančiai, ambicingai jaunai populiacijai ir, svarbiausia, paversti savo neįkainojamus gamtinius išteklius ilgalaike gerove visiems, o ne tik privilegijuotam elitui. Tik sukūrę stiprias, atskaitingas, savo piliečiais besirūpinančias ir ekonomiškai atsparias valstybes, afrikiečiai galės tvirtai ir neabejotinai pasauliui atsakyti, kad savo žemyną visiškai ir suvereniai valdo jie patys.
