Pastarasis dešimtmetis Afrikos žemyne tapo precedento neturinčių geopolitinių ir socialinių lūžių laikotarpiu, kuris iš esmės keičia ne tik atskirų valstybių, bet ir viso regiono veidą. Nuo pat Sahelio ruožo iki Didžiųjų ežerų regiono stebime reiškinius, kurie verčia tarptautinę bendruomenę iš naujo vertinti ir analizuoti politinį žemėlapį. Karinių perversmų grandinė, nesibaigiantys vietiniai ir regioniniai karai, didžiuliai masinės migracijos srautai ir naujų galingų geopolitinių žaidėjų įsitraukimas rodo, kad dešimtmečius gyvavusi, po Šaltojo karo nusistovėjusi tvarka tiesiog byra akyse. Tranzitinės valstybės tampa naujų globalių interesų susidūrimo arenomis, o vietos bendruomenės – pasaulinių galios žaidimų įkaitais. Norint iš tiesų suprasti šių dienų dramatiškus procesus, nepakanka vien paviršutiniškai stebėti tarptautinių žinių antraščių. Būtina pasinerti į gilias, dešimtmečius ar net šimtmečius siekiančias istorines, ekonomines bei socialines priežastis, kurios vis iš naujo kursto ginkluotus susirėmimus šiame didžiuliame ir be galo išteklių prasme turtingame žemyne.
Kolonijinio paveldo šešėlis ir dirbtinos sienos
Viena iš pačių fundamentaliausių priežasčių, kodėl Afrikos valstybių politinis ir teritorinis žemėlapis išlieka nuolatinių, iš pažiūros nesibaigiančių konfliktų šaltiniu, yra giliai įsišaknijęs kolonijinis paveldas. Dauguma dabartinių valstybių sienų buvo nubraižytos devynioliktojo amžiaus pabaigoje Europos valstybių vadovų kabinetuose, visiškai neatsižvelgiant į vietos etnines, kultūrines ar lingvistines realijas bei istorines gentines žemes. Šis geopolitinis valstybių formavimas lėmė tai, kad vienos tautos buvo dirbtinai padalintos į kelias dalis ir atsidūrė skirtingose, kartais net priešiškose valstybėse, o istoriškai nesutariančios ar net atvirai konfliktuojančios etninės grupės buvo priverstos gyventi vienoje šalyje ir dirbtinai dalintis politine bei ekonomine galia.
Po dekolonizacijos bangos dvidešimtojo amžiaus viduryje naujai susikūrusios nepriklausomos valstybės tiesiog paveldėjo šias ydingas ir neproporcingas sienas. Organizacija, kurią šiandien žinome kaip Afrikos Sąjungą, savo veiklos pradžioje bendru sutarimu nusprendė nekeisti šių kolonijinių sienų. Tai buvo padaryta siekiant išvengti chaotiškų ir nesibaigiančių teritorinių ginčų visame žemyne. Vis dėlto, nors toks sprendimas užkirto kelią kai kuriems tarptautiniams karams, jis esminių problemų neišsprendė – tik jas užkonservavo šalies viduje. Būtent dėl šios priežasties atskirose valstybėse, pavyzdžiui, Nigerijoje, Etiopijoje ar Kamerūne, nuolat kyla separatistinių judėjimų bangos, kur centrinė valdžia tiesiog nesugeba užtikrinti visų regionų atstovavimo, lojalumo ir stabilaus, tolygaus ekonominio vystymosi.
Berlyno konferencijos padariniai šių dienų politikai
Aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje vykusi liūdnai pagarsėjusi Berlyno konferencija suformavo politinius rėmus, kuriuose didžioji dalis Afrikos priversta gyventi iki šiol. Valstybių sienos, kurios buvo nubraižytos tiesiog su liniuote imperijų žemėlapiuose, negailestingai atskyrė tradicinius prekybos kelius, suardė tūkstantmečius gyvavusius klajoklių genčių migracijos maršrutus ir atėmė iš daugelio bendruomenių prieigą prie gyvybiškai svarbių gėlo vandens telkinių. Šiandien mes vis dar aiškiai matome skaudžias to pasekmes Somalyje, Sudane, Kongo Demokratinėje Respublikoje bei kitose šalyse. Etninė, religinė ir genčių tarpusavio įtampa labai dažnai tampa parankiu įrankiu korumpuotiems vietos politikams. Prieš pat rinkimus jie ciniškai išnaudoja genčių nesutarimus siekdami sutelkti savo rėmėjus ir išlaikyti valdžią, taip dar labiau gilindami prarają tarp visuomenės grupių ir skatindami kruvinus ginkluotus konfliktus.
Gamtinių išteklių prakeiksmas: kova dėl strateginių resursų
Afrika yra neįtikėtinai turtinga vertingiausių gamtinių išteklių, tačiau šis milžiniškas požeminis turtas didžiajai daliai žemyno šalių tapo savotišku prakeiksmu, o ne palaiminimu. Vietoj to, kad neštų valstybėms ekonominę gerovę, kurtų tūkstančius darbo vietų ir padėtų plėtoti stiprią socialinę infrastruktūrą, ištekliai tapo pagrindiniu pilietinių karų, didžiulės korupcijos ir agresyvių užsienio valstybių intervencijų varikliu. Sukilėlių grupuotės, teroristinės organizacijos ir neteisėtai valdžią užgrobusios karinės chuntos nuolat stengiasi perimti deimantų, aukso, naftos ar ypač retųjų žemės mineralų kasyklų kontrolę. Iš šių telkinių gaunamas pelnas naudojamas nelegaliai prekybai ginklais ir savo kruvinai veiklai finansuoti.
Kongo Demokratinė Respublika (KDR) yra turbūt vienas ryškiausių ir liūdniausių šio globalaus reiškinio pavyzdžių. Ši centrinės Afrikos šalis, kurios gelmėse, ekspertų vertinimu, slypi dešimčių trilijonų dolerių vertės naudingosios iškasenos, ironiškai išlieka viena skurdžiausių, pavojingiausių ir labiausiai politiškai nestabilių šalių pasaulyje. Dešimtys skirtingų vietinių ir iš kaimyninių šalių remiamų ginkluotų grupuočių nuožmiai kovoja dėl teritorijų, o paprasti vietos gyventojai prievarta verčiami dirbti atvirose kasyklose nežmoniškomis, vergiją primenančiomis sąlygomis. Šis masinis nelegalus išteklių pasisavinimas visiškai atima iš valstybės biudžeto gyvybiškai svarbias pajamas ir ilgam sustabdo švietimo, sveikatos apsaugos bei susisiekimo sektorių vystymąsi.
Mineralai, būtini pasaulinei technologijų pramonei
Šiandieninis vietinių konfliktų pobūdis sparčiai kinta dėl globalios technologijų revoliucijos poreikių. Pasaulio didžiosioms ekonomikoms masiškai pereinant prie atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros ir elektromobilių gamybos, Afrikos žemės gelmių reikšmė pasiekė precedento neturintį lygį. Pagrindiniai ištekliai, dėl kurių šiuo metu kyla patys intensyviausi diplomatiniai ginčai ir net atviri ginkluoti susirėmimai, apima šiuos kritinius elementus:
- Kobaltas: Tai absoliučiai nepakeičiamas cheminis komponentas ličio jonų baterijose, kurių masinis kiekis reikalingas pasaulinei elektromobilių gamybai bei išmaniesiems telefonams. Didžiausi ir lengviausiai išgaunami jo klodai yra sutelkti Kongo Demokratinėje Respublikoje.
- Koltanas (tantalas): Plačiai naudojamas šiuolaikinėje elektronikos pramonėje, ypač gaminant didelės talpos kondensatorius nešiojamiesiems kompiuteriams ir mobiliesiems įrenginiams. Jo kasybos punktų kontrolė Rytų Konge yra nuolatinis sukilėlių grupuočių ir vyriausybinių pajėgų kraujo liejimo objektas.
- Uranas: Strategiškai svarbus resursas globaliai branduolinei energetikai. Nigeris istoriškai yra vienas didžiausių urano tiekėjų Europai (ypač Prancūzijai), todėl po neseniai ten įvykusio netikėto karinio perversmo Vakarų valstybės patyrė didžiulį strateginį nerimą dėl ateities energijos išteklių tiekimo saugumo.
- Auksas: Tai tradicinis ir visame pasaulyje vertinamas turto matas, kuris ypač Sahelio regione vis dažniau tampa pagrindiniu džihadistinių teroristinių organizacijų ir užsienio samdinių (pavyzdžiui, Rusijos kovotojų) neformaliu finansavimo ir pinigų plovimo šaltiniu.
Politinis nestabilumas ir karinių perversmų banga Sahelyje
Viena iš labiausiai nerimą keliančių pastarojo meto tarptautinių tendencijų Afrikoje – tai vadinamoji karinių perversmų epidemija, kuri ypatingai stipriai išsiplėtė ir įsitvirtino Sahelio regione bei Vakarų Afrikos valstybėse. Per vos kelerius pastaruosius metus karinės chuntos smurtiniu ar pusiau smurtiniu būdu perėmė valdžią Malyje, Burkina Fase, Nigeryje, Gvinėjoje. Taip pat vyko ne vienas bandymas įvykdyti valstybinius perversmus ir kitose aplinkinėse šalyse. Šie sunkiai prognozuojami procesai iš esmės perbraižo politinį įtakos žemėlapį ir žaibiškai griauna dešimtmečius atsargiai kurtas regioninio bendradarbiavimo bei saugumo struktūras, tokias kaip Vakarų Afrikos valstybių ekonominė bendrija (ECOWAS).
Šių karinių perversmų giluminės priežastys yra nepaprastai sudėtingos ir kompleksinės. Kariuomenės atstovai po kiekvieno perversmo viešai pateisina savo nelegalius veiksmus apeliuodami į demokratinių civilinių vyriausybių visišką nesugebėjimą susidoroti su ginkluotomis radikalių islamistų grupuotėmis, kurios terorizuoja ir žudo vietos bendruomenes provincijose. Be to, plačiai išsikerojusi valstybinė korupcija, absoliutus skurdas, bazine infrastruktūra nepasirūpinimas ir, svarbiausia, jokios šviesios perspektyvos jaunimui sukuria tobulai palankią socialinę dirvą radikaliems ir nedemokratiniams pokyčiams. Paprasta visuomenė, galutinai pavargusi nuo neveiksnių, tik elitui tarnaujančių demokratinių institucijų, iš pradžių labai dažnai net džiaugsmingai, su šokiais gatvėse sutinka kariškius, naiviai tikėdamasi „griežtos rankos“, kuri pagaliau išnaikins korupciją ir įves stabilumą.
Kodėl žlunga demokratiniai eksperimentai?
Demokratizacijos procesai daugelyje besivystančių Afrikos šalių nuolat susiduria su didžiuliais ir kartais neįveikiamais iššūkiais, kurie trukdo suformuoti tvarias, piliečiams atsakingas politines sistemas. Analizuojant situaciją, galima išskirti kelis pagrindinius žingsnius, kurie puikiai apibūdina valstybių ir institucijų eroziją, neišvengiamai vedančią prie demokratinių lūkesčių visiško žlugimo:
- Fiktyvūs ir neskaidrūs rinkimai: Ilgametį valdžios monopolį išlaikantys valdančiųjų režimai dažnai grubiai manipuliuoja rinkimų rezultatais, perka balsus ir ciniškai keičia nacionalines konstitucijas vien tam, kad panaikintų kadencijų limitus. Tai galutinai sunaikina paprastų piliečių pasitikėjimą sąžiningu rinkimų procesu.
- Tragiška ekonominės naudos nelygybė: Nors makroekonominiai rodikliai kartais rodo bendrą BVP augimą dėl išteklių eksporto, realybėje šis augimas atneša apčiuopiamą naudą tik labai siauram, su valdžia susijusiam elitui. Plačioji visuomenės dalis lieka gyventi absoliučiame skurde, negalėdama patenkinti net būtiniausių poreikių.
- Teisingumo sistemos politizavimas ir pavergimas: Aukščiausieji teismai ir prokuratūros ciniškai naudojami kaip įrankis teisiškai susidoroti su populiariais politiniais oponentais, pilietinės visuomenės aktyvistais bei siekiant nutildyti nepriklausomą žiniasklaidą. Taip šalyje visiškai prarandamas teisės viršenybės principas.
- Tarptautinės bendruomenės dvigubi standartai: Demokratinės Vakarų šalys praeityje (o kartais ir dabar) dažnai užmerkdavo akis prieš žmogaus teisių pažeidimus ir palaikydavo autoritarinius diktatorius, jeigu tik jie užtikrindavo regiono stabilumą, stabdydavo migraciją arba gindavo strateginius ekonominius korporacijų interesus. Tai smarkiai diskreditavo pačią demokratijos idėją vietos gyventojų akyse.
Geopolitinė kova: naujieji žaidėjai Afrikos žemyne
Regioninį politinį žemėlapį ir ilgametį jėgų balansą Afrikoje šiandien bene drastiškiausiai keičia tiesioginis ir netiesioginis išorės jėgų kišimasis. Tradicinės buvusios Europos kolonijinės galybės, ypač tokios kaip Prancūzija ar Didžioji Britanija, labai sparčiai pamažu praranda savo ilgametę, istorinę įtaką. Ypatingai Prancūzijos staigus atsitraukimas iš Sahelio regiono tapo ne tik politiniu, bet ir labai stipriu simboliniu lūžiu visame pasaulyje. Po nesėkmingų, beveik dešimtmetį trukusių brangių antiteroristinių operacijų, prancūzų kariniai daliniai buvo pažeminti ir priversti visiškai palikti Malį, Burkina Fasą ir Nigerį. Vietos naujosios karinės vyriausybės vienašališkai nutraukė senas bendradarbiavimo sutartis, atvirai apkaltindamos buvusią metropoliją nesąžiningu neokolonializmu ir vietinių, suverenių interesų nuolatiniu ignoravimu.
Tačiau geopolitikoje tuščios vietos ilgai nebūna, todėl atsiradusį milžinišką galios vakuumą nedelsiant pradėjo pildyti kiti agresyvūs globalūs žaidėjai. Tai reiškia, kad nauji ir atgimstantys seni konfliktai dabar labai dažnai yra paremti ne tik vien vietinėmis genčių problemomis ar žemės ūkio ginčais, bet ir tiesiogine pasaulinių galybių konkurencija dėl strateginių, logistinių ir ekonominių pozicijų. Afrika vėl, kaip ir Šaltojo karo metais, tampa atvira arena, kurioje vyksta netiesioginis, o kartais ir visiškai atviras jėgų išbandymas tarp skirtingų pasaulio polių.
Vakarų atsitraukimas ir Rytų įtaka
Tarp naujųjų žaidėjų neabejotinai išsiskiria Rusija ir Kinija – dvi galingos autoritarinės valstybės, kurios pastaraisiais metais sparčiai ir sėkmingai plečia savo įtakos ir kontrolės sferas Afrikos valstybėse. Nors jų tikslai iš dalies sutampa (išstumti Vakarus), jas vienija skirtingi veikimo metodai. Kinija daugiausia veikia per vadinamąją „minkštąją galią“, ekonominę diplomatiją ir masines paskolas. Investuodama dešimtis milijardų dolerių į kritinės infrastruktūros projektus – tiesdama naujus greitkelius, modernius geležinkelius, giliavandenius uostus ir diegdama telekomunikacijų (5G) tinklus – Kinija užsitikrina ilgalaikį, monopolinį priėjimą prie retųjų žaliavų ir tuo pačiu sukuria „skolų spąstus“ besivystančioms valstybėms. Pekinas oficialiai laikosi griežto nesikišimo į suverenių valstybių vidaus politiką principo, nereikalauja jokių žmogaus teisių ar demokratijos garantijų, todėl yra itin patrauklus ir patogus partneris bet kokiems, net ir patiems žiauriausiems autoritariniams režimams.
Tuo tarpu Rusijos Federacija šiame žemyne daugiausia remiasi agresyvia karine „kietąja galia“ ir specifinių saugumo paslaugų eksportu, prisidengdama nereguliariomis pajėgomis. Per neoficialias struktūras, tokias kaip liūdnai pagarsėjusi privati karinė bendrovė „Wagner“ (kuri po vadovybės žūties palaipsniui reorganizuojama ir tiesiogiai perimama valstybinių struktūrų), Maskva siūlo asmeninę karinę apsaugą neteisėtoms chuntoms ir diktatoriams. Mainais už tai Rusija gauna teisę nevaržomai eksploatuoti aukso, deimantų kasyklas ir užsitikrina besąlygišką šių Afrikos šalių politinį lojalumą (pavyzdžiui, balsuojant Jungtinėse Tautose dėl rezoliucijų, susijusių su karu Ukrainoje). Ši brutali rusiška parama be išimčių yra susijusi su didžiuliais civilių žmogaus teisių pažeidimais, žudynėmis ir padeda nedemokratiniams lyderiams teroro būdu išlaikyti valdžią. Tokia agresyvi konkurencija iš esmės transformuoja ne tik pačių valstybių užsienio politikos kryptis, bet ir tiesiogiai, su ginklu rankose, perbraižo pasaulinių įtakos zonų žemėlapį.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas labiausiai skatina dabartinius ir pačius naujausius konfliktus Afrikos žemyne?
Dabartiniai konfliktai, nepaisant jų geografinės vietos, yra giliai daugialypiai. Juos skatina pražūtingas kolonijinių laikų palikimas su dirbtinai nubraižytomis valstybių sienomis, sistemiškai silpnos, teisės viršenybės neužtikrinančios ir korumpuotos valstybinės institucijos, nenumaldoma kova dėl pasaulinei rinkai būtinų brangiųjų mineralų bei energijos išteklių. Be to, šias vidines problemas vis dažniau aštrina stiprėjanti ir agresyvėjanti tarptautinė geopolitinė konkurencija tarp silpstančios Vakarų įtakos bei augančios Rusijos ir Kinijos galios.
Kodėl Prancūzija masiškai praranda ilgametę įtaką savo buvusiose kolonijose?
Prancūzijos istorinė įtaka ypatingai drastiškai sumenko dėl stipriai didėjančio ir nevaldomo vietos gyventojų, ypač jaunimo, bei politinio elito nusivylimo jos dešimtmečius vykdoma dviprasmiška politika. Tragiškai nesėkmingos, milžiniškų resursų pareikalavusios karinės misijos prieš radikalius džihadistus nedavė jokių apčiuopiamų saugumo rezultatų. Įtarimai sistemingu ekonominiu išnaudojimu (dažnai įvardijamu kaip neokolonializmas) ir natūraliai išaugęs tautinis nacionalizmas Vakarų Afrikos valstybėse paskatino masiškus visuomenės reikalavimus kuo greičiau nutraukti karinį ir politinį bendradarbiavimą su Paryžiumi ir ieškoti visiškai naujų, alternatyvių saugumo partnerių Rytuose.
Koks yra globalios klimato kaitos tiesioginis vaidmuo šiuolaikiniuose Afrikos konfliktuose?
Klimato kaita jau dabar yra vertinama kaip vienas iš stipriausių ir pavojingiausių regioninių konfliktų greitintuvų ir provokatorių. Dėl spartaus žemės dykumėjimo Sacharos prieigose drastiškai mažėja derlingos dirbamos žemės plotų ir nyksta gėlo vandens ištekliai. Tai sukelia tiesioginius, dažniausiai itin žiaurius ir ginkluotus susirėmimus dėl išlikimo tarp sėslių žemės ūkio bendruomenių ir migruojančių gyvulių augintojų. Ši situacija ypač pastebima Sahelio regione, kur visiškai prarastas legalus pragyvenimo šaltinis stumia beviltišką jaunimą ieškoti pajamų jungiantis prie kriminalinių ar teroristinių ginkluotų grupuočių.
Ar visi ginkluoti konfliktai šiandieninėje Afrikoje kyla tik dėl vidinių, pačių šalių problemų?
Tikrai ne, tokia prielaida būtų klaidinga. Nors vidinės šalies problemos, tokios kaip didžiulė etninė įtampa, nesibaigiantys genčių konfliktai ir totali valdžios korupcija, yra tarsi degus kuras, šį kurą labai dažnai ciniškai uždega ir ugnį kursto išorinės jėgos. Galingos užsienio tarptautinės korporacijos ir suverenios valstybės, siekiančios perimti kritinių išteklių kontrolę arba drastiškai išplėsti savo geopolitinę ir karinę įtaką, slapta finansuoja visiškai skirtingas sukilėlių grupuotes, parduoda joms galingus modernius ginklus, vykdo dezinformacijos kampanijas ir suteikia aukščiausio lygio politinį palaikymą konfliktuojančioms pusėms, taip garantuodamos, kad karai tęstųsi ilgus metus.
Klimato kaitos ir demografinio sprogimo įtaka regionų saugumui
Stebint dramatiškai besikeičiantį Afrikos valstybių ir įtakų žemėlapį, jokiu būdu negalima ignoruoti dviejų fundamentalių, gamtinių ir socialinių procesų, kurie tiesiogiai formuoja žemyno ateitį, keičia sienas ir negrįžtamai veikia naujų, dar neregėto masto konfliktų atsiradimą. Tai yra ekstremalūs, vis greitėjantys klimato pokyčiai ir pasaulyje beprecedentis, nevaldomas demografinis gyventojų skaičiaus augimas. Šie du milžiniški veiksniai nuolat veikia kartu, kurdami neįtikėtinai sprogstamąjį socialinį mišinį, kurio trumpalaikės ir ilgalaikės pasekmės toli peržengia formalias nacionalinių valstybių sienas ir kelia vis didėjančią tiesioginę grėsmę ne tik regioniniam tvarumui, bet ir visos Europos bei pasaulio saugumui ir migracijos politikai.
Platusis Sahelio ruožas, plytintis tiesiai po nesibaigiančia Sacharos dykuma, šiuo metu patiria vienus intensyviausių ir skaudžiausių klimato atšilimo padarinių visoje planetoje. Dykuma nenumaldomai, dešimtimis kilometrų kasmet plečiasi į pietus, tiesiog prarydama anksčiau buvusias derlingas žemes ir galutinai išdžiovindama tradicinius gamtinius vandens šaltinius. Pavyzdžiui, gyvybiškai svarbaus Čado ežero, aplink kurį išsidėsčiusios kelios valstybės ir nuo kurio priklauso dešimtys milijonų gyventojų, paviršiaus plotas per pastaruosius kelis dešimtmečius susitraukė tiesiog dramatiškai – ežeras prarado net iki devyniasdešimt procentų savo tūrio.
Dėl drastiškai nykstančių gyvybinių ir gamtinių išteklių žaibiškai aštrėja arši konkurencija tarp skirtingų gyvenimo būdą puoselėjančių bendruomenių. Bendruomenės, ypač sėslūs ūkininkai ir klajojantys piemenys, kurios šimtmečiais tradiciškai sugebėdavo taikiai sugyventi ir dalintis resursais, dabar yra elementariai priverstos žūtbūtinai kovoti dėl kiekvieno geriamojo vandens lašo ir bent menkiausio žalios ganyklos ploto. Šie iš pradžių atrodantys lokalaus ir buitinio lygmens susirėmimai per trumpą laiką labai dažnai perauga į nevaldomus, plataus masto etninius ar net religinius karus. Į tokius vidinius valstybės konfliktus itin greitai ir noriai įsitraukia ginkluotos separatistų grupuotės ir islamo teroristinės organizacijos, kurios nusivylusiems kaimų gyventojams ciniškai siūlo ginkluotą apsaugą ir maistą mainais už besąlygišką jaunimo lojalumą. Kai oficialiosios valstybės institucijos yra per daug geografiškai nutolusios arba per silpnos, kad užtikrintų saugumą, teisingą išteklių padalijimą ir teisminį konfliktų sprendimą, kraštutinis smurtas žmonėms tampa tiesiog vieninteliu įmanomu išgyvenimo būdu.
Be klimato problemų, prie šios gilėjančios žemyno krizės prisideda ir milžiniškas demografinis sprogimas. Afrika šiuo metu yra pats jauniausias pasaulio žemynas, kuriame gyventojų skaičius auga tiesiog eksponentiškai – prognozuojama, kad iki šio amžiaus pabaigos jis gali net padvigubėti. Dešimtys milijonų jaunų žmonių kasmet įsilieja į visiškai tam nepasiruošusią vietinę darbo rinką, kurioje nėra nei pakankamai sukuriamų darbo vietų, nei jokių stabilių ilgalaikių ekonominių perspektyvų. Ši gilėjanti socialinė atskirtis, nelygybė ir visiško vilties praradimo jausmas tampa galingiausiu ginklu įvairių radikalių ideologijų skleidėjams ir teroristų verbuotojams. Jaunuoliai, nematydami jokių realių galimybių sąžiningai užsidirbti ir sukurti šeimos legaliomis priemonėmis savo tėvynėje, tampa itin lengvu taikiniu verbavimui į sukilėlių bei samdinių gretas. Tie, kurie atsisako imtis ginklo, vis dažniau ryžtasi ypač pavojingai ir dažnai tragiškai pasibaigiančiai masinei nelegaliai migracijai iš pietų į Šiaurės Afriką, o vėliau – per Viduržemio jūrą link Europos Sąjungos krantų. Ši nesustabdoma masinė vidinė ir išorinė gyventojų migracija, kurią tiesiogiai provokuoja tiek negrįžtamos klimato anomalijos, tiek ekstremalus ekonominis nepriteklius, ir toliau smarkiai ardo bei destabilizuoja dabar esamas silpnas politines struktūras. Tokie globalūs reiškiniai natūraliai ir neišvengiamai perbraižo ne tik kultūrinius, etninius, bet vis labiau ir fizinius, nacionalinius valstybių kontūrus, todėl tarptautinė bendruomenė yra tiesiog verčiama ieškoti ir reikalauti visiškai naujo, kur kas efektyvesnio požiūrio į tvarią saugumo ir ilgalaikio vystymosi politiką visame Afrikos žemyne.
