Klausimas apie tai, kada tiksliai prasidėjo karas Ukrainoje, dažnai sukelia diskusijų, nes atsakymas priklauso nuo to, kaip mes interpretuojame šį konfliktą: ar kaip plataus masto invaziją, ar kaip ilgą, dešimtmetį trunkantį procesą. Daugelis žmonių, stebėdami pastaruosius įvykius, pirmiausia galvoja apie 2022 metų vasario 24 dieną, kai Rusijos Federacija pradėjo brutalų, visaapimantį puolimą visoje Ukrainos teritorijoje. Tačiau tikroji šio karo pradžia yra kur kas gilesnė ir siekia 2014-uosius, kai geopolitinės ambicijos, istorinės revizijos ir noras valdyti suverenią valstybę peržengė tarptautinės teisės ribas. Norint suprasti dabartinę situaciją, būtina pažvelgti į įvykių seką, kuri atvedė prie vieno didžiausių karinių konfliktų Europoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Istorinės šaknys ir 2014 metų įvykiai
Konfliktas Ukrainoje nėra staiga kilęs nesutarimas, tai yra ilgalaikio Rusijos siekio atkurti įtaką postsovietinėje erdvėje rezultatas. Svarbiausias lūžio taškas įvyko 2013-ųjų pabaigoje ir 2014-ųjų pradžioje, kai Ukrainoje kilo Orumo revoliucija, dar žinoma kaip Maidano revoliucija. Ukrainos visuomenė, siekdama integracijos į Vakarus ir Europos Sąjungą, pasipriešino prorusiškai nusiteikusios Viktoro Janukovyčiaus vyriausybės sprendimui atsisakyti asociacijos sutarties su ES.
Po to, kai Janukovyčius pabėgo į Rusiją, Maskva reagavo itin agresyviai. 2014 metų vasario pabaigoje Rusijos specialiosios pajėgos, be skiriamųjų ženklų, kuriuos vėliau imta vadinti „žaliaisiais žmogeliukais“, užėmė Krymo pusiasalį. Tai buvo grubus Ukrainos suvereniteto ir teritorinio vientisumo pažeidimas. Po surengto neteisėto ir tarptautinės bendruomenės nepripažinto „referendumo“, Rusija aneksavo Krymą, tokiu būdu pirmą kartą po 1945 metų pakeisdama Europos sienas jėga.
Tačiau tuo veiksmai nesibaigė. Netrukus po Krymo aneksijos, 2014-ųjų pavasarį, Maskvos remiami separatistai pradėjo maištą Rytų Ukrainoje – Donecko ir Luhansko srityse. Buvo įkurti vadinamosios „Luhansko liaudies respublikos“ ir „Donecko liaudies respublikos“ dariniai. Tai tapo de facto hibridinio karo pradžia, kurį Rusija nuosekliai neigė, teigdama, kad tai yra „vidaus konfliktas“ tarp vietos gyventojų ir Kijevo valdžios, nors realybėje separatistus aprūpindavo ginkluote, finansavimu ir reguliariosios Rusijos kariuomenės daliniais.
Minsko susitarimai ir „įšaldytas“ konfliktas
Po intensyvių kovų 2014 ir 2015 metais, kai ukrainiečių pajėgos bandė atkovoti separatistų kontroliuojamas teritorijas, buvo pasirašyti Minsko susitarimai (Minskas-1 ir Minskas-2). Šių susitarimų tikslas buvo nutraukti ugnį ir rasti politinį sprendimą. Tačiau Rusija niekada sąžiningai nesilaikė šių susitarimų punktų. Konfliktas Rytų Ukrainoje tapo „įšaldytu“, tačiau jis niekada nebuvo pasibaigęs – kasdien vykdavo apšaudymai, žūdavo kariai ir civiliai.
Šis laikotarpis tarp 2015 ir 2022 metų buvo skirtas Kremliui ruoštis kažkam didesnio. Ukraina šiuo metu stiprino savo ginkluotąsias pajėgas, vykdė reformas ir vis labiau gręžėsi į NATO standartus. Tuo tarpu Rusija, naudodamasi energetiniais svertais, dezinformacija ir politiniu spaudimu, siekė destabilizuoti Ukrainą iš vidaus bei diskredituoti ją tarptautinėje arenoje.
2022 metų vasario 24-oji: plataus masto invazija
Artėjant 2022-iesiems, prie Ukrainos sienų Rusija sutelkė milžiniškas karines pajėgas. Vakarų žvalgybos tarnybos, ypač JAV ir Jungtinės Karalystės, viešino tikslią informaciją apie planuojamą puolimą, tačiau daugelis pasaulio lyderių tikėjosi, kad tai yra tik „kardo žvanginimas“ siekiant išsiderėti nuolaidų. Vis dėlto, vasario 24-osios ankstų rytą Vladimiras Putinas pranešė apie „specialiąją karinę operaciją“.
Šis terminas buvo naudojamas norint nuslėpti tikrąjį karo pobūdį, tačiau jau pirmosiomis valandomis tapo aišku, kad vykdoma visapusiška invazija:
- Raketų smūgiai buvo nukreipti į karinę infrastruktūrą, oro uostus ir energetikos objektus visoje šalies teritorijoje, įskaitant sostinę Kijevą.
- Rusijos kariuomenė įsiveržė iš kelių krypčių: iš Šiaurės (per Baltarusiją, siekiant greitai užimti Kijevą), iš Rytų (per Charkivą ir Donbasą) bei iš Pietų (iš okupuoto Krymo, siekiant sukurti sausumos koridorių link Rusijos).
- Tikslas buvo aiškus – per kelias dienas nuversti demokratiškai išrinktą Ukrainos vyriausybę ir įvesti marionetinį režimą.
Tačiau šis planas žlugo dėl netikėtai stipraus Ukrainos visuomenės ir kariuomenės pasipriešinimo. Ukrainiečių vienybė, prezidento Volodymyro Zelenskio sprendimas likti Kijeve ir Vakarų suteikta parama pakeitė karo eigą. Rusijos pajėgos buvo priverstos trauktis iš Kijevo, Černihivo ir Sumų sričių, palikdamos po savęs karo nusikaltimų įrodymus, tokius kaip Bučoje ir Irpinėje.
Geopolitinės priežastys ir Rusijos motyvai
Kodėl Rusija nusprendė pradėti šį karą? Priežasčių kompleksas yra gana platus, tačiau pagrindinius galima išskirti į kelias kategorijas. Pirmiausia, tai yra imperinės nostalgijos ir imperialistinio mąstymo rezultatas. Vladimiras Putinas ne kartą yra išreiškęs nuomonę, kad Ukraina „nėra tikra valstybė“ ir kad jos egzistavimas yra „istorinė klaida“. Tokia retorika yra pagrindas Rusijos siekiui atkurti Sovietų Sąjungos įtakos sferą.
Antra, tai yra baimė dėl demokratijos. Sėkminga, europietiška, demokratinė Ukraina yra tiesioginė egzistencinė grėsmė autoritariniam Putino režimui. Jei ukrainiečiai gali gyventi laisvoje, korupcijos mažėjančioje valstybėje, Rusijos piliečiai gali imti kelti nepatogius klausimus savo valdžiai.
Trečia, NATO plėtra. Nors tai dažnai naudojama kaip Kremliaus propaganda pateisinant agresiją, realybėje Rusijos lyderiai bijojo ne NATO puolimo, o to, kad Ukraina taps nepasiekiama Rusijos įtakai. Neutralumas ar narystė Vakarų blokuose reiškė, kad Rusija praranda galimybę valdyti Ukrainą kaip savo „buferinę zoną“.
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Kada tiksliai prasidėjo karas Ukrainoje?
Formaliai karas prasidėjo 2014 metų vasario mėnesį, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo hibridinį karą Rytų Ukrainoje. Tačiau plataus masto invazija į visą šalies teritoriją prasidėjo 2022 metų vasario 24 dieną.
Kodėl Rusija teigė, kad vykdo „specialiąją karinę operaciją“?
Šis terminas buvo naudojamas siekiant išvengti „karo“ apibrėžimo, nes Rusijos įstatymai už karo kurstymą ar skleidimą informacijos, neatitinkančios oficialios pozicijos, numato griežtas bausmes. Tai taip pat buvo propagandinė priemonė, skirta pateisinti invaziją kaip „denacifikacijos“ ir „demilitarizacijos“ procesą.
Kokia yra Vakarų valstybių rolė šiame kare?
Vakarų šalys, ypač JAV, ES valstybės ir NATO narės, teikia Ukrainai karinę, finansinę ir humanitarinę pagalbą. Jos taip pat įvedė beprecedentes ekonomines sankcijas Rusijai, siekdamos apriboti Kremliaus galimybes finansuoti karą.
Ar šis karas gali baigtis derybomis?
Ukrainos pozicija yra aiški: derybos galimos tik po to, kai Rusijos kariuomenė pasitrauks iš visų okupuotų teritorijų, įskaitant Krymą. Šiuo metu politinis dialogas yra itin sudėtingas dėl Rusijos nenoro pripažinti Ukrainos suverenitetą ir atsakomybę už karo nusikaltimus.
Kokios yra karo pasekmės pasauliui?
Karas sukėlė didelę energetinę ir maisto krizę, pabėgėlių bangas bei pakeitė saugumo architektūrą Europoje. Tai privertė daugelį šalių didinti gynybos biudžetus ir persvarstyti energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Dabartinė situacija ir ateities perspektyvos
Šiandien karas Ukrainoje yra virtęs ilgalaikiu, išsekimo pobūdžio konfliktu. Frontas nusistovėjo ilgose atkarpose Rytuose ir Pietuose, kur vyksta intensyvūs artilerijos mūšiai. Abi pusės patiria didelių nuostolių, o technologinė kova persikėlė į dronų, elektroninės kovos priemonių ir tolimojo nuotolio raketų panaudojimą.
Ukraina demonstruoja neįtikėtiną atsparumą, o jos partneriai Vakaruose vis dar ieško būdų, kaip užtikrinti ilgalaikį ginkluotės tiekimą. Svarbu suprasti, kad tai nėra tik teritorinis ginčas. Tai kova už laisvą pasaulį, už taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką, kurioje jokia valstybė negali tiesiog pasiglemžti kitos valstybės teritorijos. Ukrainos pergalė šiame kare reikštų autoritarizmo pralaimėjimą ir viltį, kad jėgos politika daugiau niekada nebebus pagrindinis įrankis tarpvalstybiniuose santykiuose.
Ateitis išlieka neapibrėžta, tačiau viena yra aišku – Ukraina tapo neatsiejama Europos dalimi, o Rusijos agresija tik sustiprino šios šalies identitetą. Karas, prasidėjęs 2014-aisiais ir išaugęs į 2022-ųjų invaziją, iš esmės pakeitė visą pasaulio tvarką, priversdamas susimąstyti apie taikos kainą ir būtinybę būti pasirengusiems ginti savo vertybes. Istorija rodo, kad laisvė nėra duotybė, o nuolatinė kova, kurią Ukraina šiandien veda už visus mus.
