Daugelis žmonių savanorystę įsivaizduoja kaip pasiaukojantį veiksmą, kurio pagrindinis ir vienintelis tikslas – padėti kitiems, keisti visuomenę ar prisidėti prie globalių problemų sprendimo. Tačiau psichologai ir psichikos sveikatos specialistai vis dažniau atkreipia dėmesį į kitą, ne mažiau svarbią šios veiklos pusę – didžiulę naudą pačiam savanoriui. Mokslo tyrimai bei praktinė patirtis rodo, kad neatlygintinas darbas ne tik praturtina bendruomenę, bet ir veikia kaip galingas įrankis asmeniniam augimui. Viena ryškiausių savanorystės pasekmių – reikšmingai išaugęs pasitikėjimas savimi. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, kad atiduodami savo laiką ir energiją mes gauname tiek daug atgal, gilesnė psichologinė analizė atskleidžia sudėtingus ir teigiamus procesus, vykstančius mūsų smegenyse bei emociniame pasaulyje.
Kai žmogus įsitraukia į prasmingą veiklą, kurioje jo indėlis yra matomas ir vertinamas, natūraliai kinta jo savivoka. Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje dažnai dominuoja negailestinga konkurencija, spaudimas darbe ir nuolatinis lyginimasis su kitais socialiniuose tinkluose, savanorystė tampa unikalia, saugia erdve. Joje galima realizuoti save be nuolatinės baimės suklysti. Čia vertinamas pats noras padėti, pastangos, laikas ir nuoširdumas, o ne tik pasiekti finansiniai ar karjeros rodikliai. Būtent ši priimanti ir palaikanti aplinka tampa nepaprastai derlinga dirva augti žmogaus savivertei ir vidiniam tikrumui.
Psichologinis savanorystės mechanizmas: kodėl mes jaučiamės geriau?
Norint iš tiesų suprasti, kaip neatlygintina veikla stiprina pasitikėjimą savimi, svarbu pažvelgti į šį reiškinį iš neurobiologinės ir psichologinės perspektyvos. Psichologai dažnai vartoja terminą „savanorio euforija“ (angl. helper’s high). Tai ypatinga būsena, kurią sukelia teigiamos emocijos, atsirandančios atliekant altruistinius veiksmus. Šio proceso metu žmogaus smegenyse aktyviai išsiskiria vadinamieji laimės hormonai – endorfinai, dopaminas bei oksitocinas.
Oksitocinas, dažnai vadinamas socialinio ryšio arba meilės hormonu, skatina pasitikėjimo kitais ir, kas labai svarbu, pasitikėjimo savimi jausmą. Kai jaučiamės esantys naudingi ir matome tiesioginį savo įdėto darbo rezultatą – pavyzdžiui, nuoširdžią dėkingą žmogaus šypseną, pamaitintą išgelbėtą gyvūną ar sutvarkytą parką – mūsų smegenys gauna galingą patvirtinimą, kad esame svarbūs, vertingi ir pajėgūs daryti apčiuopiamą įtaką mus supančiam pasauliui. Šis suvokimas ypač svarbus tiems žmonėms, kurie išgyvena savivertės krizes, susiduria su depresyviomis nuotaikomis ar jaučiasi bejėgiai savo asmeniniame gyvenime ar sustingę profesiniame kelyje. Savanorystė veiksmingai sugrąžina asmeninį kontrolės jausmą, kuris yra vienas iš pamatinių tvirto pasitikėjimo savimi elementų.
Be to, moksliškai įrodyta, kad neatlygintina, malonumą teikianti veikla reikšmingai mažina kortizolio – pagrindinio streso hormono – lygį organizme. Kai sumažėja nuolatinis foninis nerimas ir įtampa, žmogus atgauna gebėjimą aiškiau mąstyti, lengviau priimti sprendimus ir daug drąsiau imtis naujų, anksčiau bauginusių iššūkių. Streso lygio kritimas sukuria idealiai palankias sąlygas teigiamam savęs vertinimui ir optimizmui formuotis.
Konkretūs būdai, kaip savanorystė augina vidinę drąsą
Pasitikėjimas savimi jokiu būdu nėra įgimta, statiška ar nekintanti savybė. Tai veikiau lyg raumuo, kurį reikia nuolat, sistemingai treniruoti ir stiprinti. Savanorystė suteikia daugybę natūralių, autentiškų ir įvairiapusių treniruočių šiam emociniam raumeniui stiprinti. Panagrinėkime išsamiau, per kokias konkrečias patirtis auga mūsų savivertė ir pasitikėjimas savo jėgomis.
Saugus išėjimas iš komforto zonos
Dauguma psichologų ir asmeninio tobulėjimo ekspertų sutinka, kad didžiausias asmenybės ir kompetencijų augimas įvyksta tik peržengus komforto zonos ribas. Tačiau kasdieniame, ypač profesiniame gyvenime, tai padaryti dažnai būna nepaprastai baisu dėl galimų skaudžių pasekmių: klaidos gali kainuoti darbovietę, finansinį stabilumą ar kolegų pagarbą. Savanorystės aplinka dažniausiai yra kur kas atlaidesnė, draugiškesnė ir skatinanti eksperimentuoti. Čia klaidos vertinamos ne kaip asmeninis ar profesinis trūkumas, o kaip natūralus ir netgi laukiamas mokymosi procesas.
Savanoriaudami žmonės labai dažnai atsiduria sau neįprastose situacijose: tenka bendrauti su visiškai nepažįstamais žmonėmis, padėti organizuoti masinius renginius, pirmą kartą kalbėti viešai didesnei auditorijai ar greitai reaguoti ir spręsti netikėtas mikrokrizes. Kiekvienas toks sėkmingai ar net pusėtinai įveiktas mažas iššūkis siunčia smegenims neatremiamą signalą: „Aš tai galiu“. Ilgainiui šios kasdienės mažos pergalės susikaupia, sintezuojasi ir virsta tvirtu, nepajudinamu pamatu pasitikėjimui savo jėgomis absoliučiai visose kitose gyvenimo srityse.
Naujų įgūdžių ir kompetencijų ugdymas
Nuolatinis mokymasis ir naujų gebėjimų įgijimas labai glaudžiai ir tiesiogiai koreliuoja su pasitikėjimu savimi. Žinant, kad ką nors moki daryti gerai, neįmanoma jaustis menkaverčiu. Savanoriška veikla suteikia unikalią platformą išbandyti save visiškai naujose, nepažįstamose srityse, neinvestuojant didelių pinigų į brangius mokymus ar kursus. Štai keletas pamatinių įgūdžių, kuriuos natūraliai, patys to nepastebėdami, išvysto aktyvūs savanoriai:
- Komunikacija ir sudėtingos derybos: bendraujant su potencialiais rėmėjais, koordinuojant veiksmus su kitais savanoriais ar tiesiogiai dirbant su jautriomis paramos gavėjų grupėmis, mokomasi aiškiai, argumentuotai reikšti savo mintis, aktyviai klausytis bei konstruktyviai ieškoti kompromisų.
- Laiko ir resursų valdymas: kadangi dažniausiai savanoriams tenka derinti šią veiklą su pagrindiniu darbu, studijomis ar šeimos įsipareigojimais, greitai išmokstama itin efektyviai planuoti savo dienotvarkę, atskirti prioritetus ir deleguoti užduotis.
- Autentiška lyderystė: ne pelno siekiančiose organizacijose asmeninė iniciatyva ir proaktyvumas yra aukso vertės. Dėl šios priežasties net ir pradedantieji savanoriai greitai gauna progą vadovauti mažoms komandoms, kuruoti atskirus projektus ar renginius.
- Emocinis intelektas ir atsparumas: tiesioginis susidūrimas su skirtingų socialinių sluoksnių, pažiūrų ir likimų žmonėmis smarkiai ugdo empatiją, toleranciją, kantrybę ir gebėjimą suvaldyti tiek savo, tiek stresinėse situacijose atsidūrusių aplinkinių emocijas.
Žinodamas, kad savo vidiniame arsenale turi tokį platų pritaikomų įgūdžių rinkinį, žmogus jaučiasi neapsakomai tvirčiau bet kokiame kontekste – tiek drąsiai kandidatuodamas į aukštesnes pareigas darbe, tiek megzdamas naujus asmeninius santykius.
Socialinio tinklo ir gilaus priklausymo jausmo stiprinimas
Žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė, todėl mūsų savivertė ir pasitikėjimas savimi, norime mes to ar ne, iš dalies priklauso nuo to, kaip mus priima, reaguoja ir vertina aplinkiniai. Vienatvė, atsiskyrimas ir socialinė izoliacija yra vieni didžiausių pasitikėjimo savimi priešų. Savanorystė šią problemą sprendžia labai efektyviai – ji automatiškai įtraukia žmogų į aktyvią bendruomenę, kurią vienija bendri interesai, panašios vertybės ir kilnūs tikslai.
Šiose atvirose bendruomenėse labai dažnai užsimezga gilūs, ilgaamžiai ir itin prasmingi tarpusavio ryšiai. Tas stiprus jausmas, kad esi besąlygiškai priimtas toks, koks esi, ir kad tavo buvimas, tavo įdėtas darbas yra gyvybiškai svarbus visai grupei, daro tikrus stebuklus su žmogaus psichika. Psichologai ypatingai pabrėžia, kad būtent šis priklausymo palaikančiai bendruomenei jausmas suteikia žmogui nepajudinamą psichologinį užnugarį. Žinant, kad nesi vienas ir turi palaikymo komandą, pasidaro nepalyginamai lengviau drąsiai reikšti savo nuomonę, brėžti sveikas asmenines ribas ir nepasiduoti aplinkos spaudimui net ir atšiauriose kasdienėse situacijose.
Savanorystė kaip efektyvi atsvara nerimui ir vidiniam kritikui
Didelė dalis žmonių, nuolatos kenčiančių nuo žemos savivertės ar nepasitikėjimo savo sprendimais, kasdien kovoja su savo vadinamuoju vidiniu kritiku – negatyviu, destruktyviu vidiniu monologu, kuris nenuilstamai primena apie praeities trūkumus, padarytas klaidas, nesėkmes ar ateities baimes. Psichologijoje ir psichoterapijoje vienas iš efektyviausių būdų susitvarkyti su šiuo toksišku mąstymu yra kognityvinis atsiribojimas ir dėmesio perkėlimas.
Savanoriavimas natūraliai reikalauja absoliutaus susitelkimo į dabarties akimirką, į atliekamą užduotį ir į kitų žmonių, gyvūnų ar aplinkos poreikius. Kai mes esame giliai ir nuoširdžiai įsitraukę į realią pagalbą kitiems, mūsų smegenys paprasčiausiai nebeturi laisvų resursų nuolat analizuoti savo pačių kompleksų, išvaizdos trūkumų ar socialinio nerimo. Intensyviai susitelkiant į platesnes globalias ar lokalios bendruomenės problemas, mūsų pačių asmeninės problemos ir baimės dažnai įgauna visai kitą, daug realistiškesnį ir mažesnį mastelį. Mes pamažu pradedame aiškiai suprasti, kad mūsų asmeniniai trūkumai, dėl kurių anksčiau taip smarkiai pergyvenome, globaliame pasauliniame kontekste yra tiesiog nereikšmingi. Tuo tarpu mūsų realus sugebėjimas kurti teigiamą pokytį ir gėrį – tampa nepaprastai vertingas ir įgalinantis.
Psichologų patarimai: kaip paversti savanorystę sėkminga asmeninio augimo patirtimi?
Nors savanorystės teikiama psichologinė nauda yra neabejotinai didžiulė, labai svarbu į šią veiklą įsitraukti sąmoningai ir atsakingai. Kartais ypač empatiški žmonės, vedini didžiulio noro padaryti kuo daugiau gero iš karto, smarkiai pervertina savo fizines ir emocines galimybes. Tokiais atvejais, vietoje džiaugsmo ir išaugusio pasitikėjimo savimi, jie gali patirti skaudų emocinį perdegimą. Siekiant maksimalios naudos sau ir kitiems, psichologai primygtinai pataria laikytis kelių svarbių žingsnių:
- Atraskite ir aiškiai įvardinkite savo „kodėl“: Pasirinkite išskirtinai tokią sritį, kuri jums asmeniškai iš tiesų labai rūpi. Jei be galo mylite gyvūnus, drąsiai eikite savanoriauti į vietinę prieglaudą. Jei jums ramybės neduoda ekologijos ir klimato kaitos problemos, prisijunkite prie medžių sodinimo ar aplinkos valymo iniciatyvų. Tikra, iš vidaus kylanti motyvacija bus geriausias kuras, padėsiantis neišsekti ir išlaikyti entuziazmą tomis dienomis, kai bus sunku.
- Pradėkite mažais, bet užtikrintais žingsniais: Jokiu būdu nereikia iš karto entuziastingai įsipareigoti dirbti po dvidešimt valandų per savaitę. Pradėkite nuo saugaus ir lengvai įgyvendinamo plano, pavyzdžiui, kelių valandų per mėnesį. Palaipsniui ir labai atsargiai didinant krūvį, išvengsite nereikalingo streso ir leisite savo kūnui bei psichikai priprasti prie naujos, energijos reikalaujančios veiklos.
- Sąmoningai pripažinkite ir švęskite savo indėlį: Jokiu būdu nenuvertinkite savo pastangų. Nebijokite pasidžiaugti net ir mažiausiais savo pasiekimais. Kiekvienas, net ir pats smulkiausias geras darbas yra didžiulės vertės. Fiksuokite savo mažas pergales dienyne ar mintyse – tai tiesiogiai, tarsi geriausios trąšos, maitina jūsų asmeninį pasitikėjimą savimi.
- Griežtai nubrėžkite ir saugokite savo ribas: Išmokite, kai reikia, tvirtai pasakyti „ne“. Savanorystė visų pirma turi teikti džiaugsmą ir prasmės pojūtį, o ne tapti dar viena slegiančia prievole jūsų ir taip perpildytame tvarkaraštyje. Gebėjimas brėžti sveikas asmenines ir laiko ribas yra neatsiejama bet kokios sveikos savivertės dalis.
- Nuolat reflektuokite savo patirtį: Po kiekvieno savanoriavimo epizodo ar įgyvendinto projekto skirkite bent kelias ramybės minutes apmąstymui. Ką šiandien naujo sužinojote apie save? Kokius vidinius ar išorinius iššūkius pavyko sėkmingai įveikti? Ši reguliari savirefleksija padės giliai įsisąmoninti jūsų vykstantį asmeninį augimą.
Dažniausiai užduodami klausimai apie savanorystę
Žmonės, kurie tik pradeda rimtai svarstyti apie galimybę įsitraukti į savanorišką veiklą, labai dažnai susiduria su įvairiomis vidinėmis dvejonėmis ir praktiniais klausimais. Išsamiai atsakant į šiuos pačius populiariausius klausimus, galima dar geriau ir giliau suprasti, kaip neįtikėtinai stipriai ir pozityviai savanorystė veikia visą mūsų gyvenimą ir emocinę savijautą.
Ar savanorystė neužims per daug mano riboto ir brangaus laiko?
Dienotvarkės ir laiko planavimas yra neabejotinai vienas dažniausių barjerų, stabdančių žmones nuo savanorystės. Tačiau labai svarbu suprasti, kad šiuolaikinė savanorystė yra ypatingai lanksti ir prisitaikanti prie jūsų poreikių. Daugelis organizacijų šiandien siūlo vadinamąją mikro-savanorystę, kuriai užtenka skirti vos vieną ar dvi valandas per visą mėnesį. Taip pat labai išpopuliarėjo nuotolinė savanorystė (pavyzdžiui, tekstų redagavimas, dizaino kūrimas, vertimas iš užsienio kalbų, IT sistemų priežiūra ar socialinių tinklų administravimas), kurią galima atlikti tiesiog iš namų jums patogiu metu. Svarbiausia taisyklė – pasirinkti tokį įsitraukimo formatą ir lygį, kuris harmoningai derėtų su jūsų gyvenimo būdu, o ne keltų papildomą nerimą. Psichologai primena, kad net ir minimalus, bet reguliarus laiko skyrimas geriems darbams duoda labai ryškų ir teigiamą psichologinį efektą jūsų savivertei.
Ką daryti, jei esu gilus intravertas ir mane vargina bei gąsdina nuolatinis bendravimas su nepažįstamais žmonėmis?
Savanorystė jokiu būdu nėra pritaikyta ir skirta vien tik triukšmingiems ir aktyviems ekstravertams. Jei viešas bendravimas ar buvimas didelėse minioje jums kelia didelį nerimą ar greitai išsekina, visada galima rinktis tokias veiklas, kurios visiškai nereikalauja nuolatinio kontakto su žmonėmis. Puikūs tokios veiklos pavyzdžiai galėtų būti rami, meditacinė pagalba tvarkant dokumentus archyvuose, interneto svetainių kodavimas ar administravimas, tylus duomenų bazių suvedimas, rūšiavimo darbai sandėliuose ar pagalba vienišiems, ramiems gyvūnams prieglaudose. Tai darbai, kuriuose galima susikaupti ir pabūti su savo mintimis. Be to, ilgainiui, jums saugiai apsipratus šioje naujoje aplinkoje ir pažinus kelis žmones, net ir patiems uždariausiems intravertams pasidaro pastebimai lengviau pamažu atverti savo socialines ribas ir užmegzti gilius, reikšmingus ryšius su bendraminčiais – ir tai darant išimtinai savo pačių tempu, be jokio išorinio spaudimo.
Ar potencialūs darbdaviai tikrai kreipia dėmesį ir vertina savanorišką patirtį mano gyvenimo aprašyme (CV)?
Taip, ir šis vertinimas darbo rinkoje kiekvienais metais tik sparčiai auga. Šiuolaikinėse, moderniose įmonėse ir organizacijose personalo atrankos specialistai bei vadovai ieško ne tik sausų profesinių ar techninių įgūdžių (angl. hard skills), bet itin didelį dėmesį skiria darbuotojo asmeninėms savybėms, vertybėms ir emociniam intelektui (angl. soft skills). Aiškiai nurodyta savanorystės patirtis jūsų CV darbdaviui siunčia labai stiprų ir teigiamą signalą. Tai liudija, kad esate motyvuotas, proaktyvus žmogus, turite tvirtą vertybinį pamatą, mokate neatlygintinai dirbti vardan bendro tikslo, gebate puikiai veikti komandoje ir esate linkęs į nuolatinį tobulėjimą. Tai atskleidžia jūsų paslėptą lyderystės potencialą bei aukštą atsakomybės jausmą. Labai dažnai, ypač jauniems specialistams ar žmonėms, keičiantiems karjeros kryptį, būtent įdomi savanorystės patirtis padeda užpildyti trūkstamos darbinės patirties spragas ir tapti tuo lemtingu faktu, padedančiu ryškiai išsiskirti iš kitų, vienodą išsilavinimą turinčių kandidatų minios.
Ar psichologijos požiūriu normalu ir moralu eiti savanoriauti tikintis bent dalinės asmeninės naudos sau?
Tai yra visiškai normalu ir natūralu. Psichologijos mokslininkai bei moralės filosofai nuolat pabrėžia, kad tikrasis altruizmas ir asmeninė nauda savanoriui vienas kitam absoliučiai neprieštarauja. Nors pati pirminė jūsų atėjimo motyvacija gali būti gana pragmatiška – pavyzdžiui, didžiulis noras įgyti naujų įgūdžių, siekis išplėsti savo profesinių ir asmeninių pažinčių tinklą ar tiesiog noras papildyti savo gyvenimo aprašymą nauja patirtimi – jūsų realiai ir kokybiškai atliekamas darbas vis tiek neša tikrą, apčiuopiamą naudą visuomenei. Įdomiausia tai, kad gilus, nuoširdus noras padėti kitiems tiesiog dėl paties padėjimo fakto labai dažnai gimsta, prabunda ar stipriai išauga jau paties savanorystės proceso metu. Žmogus pamato savo darbo prasmę, prisiriša prie organizacijos misijos ir pasilieka ten kur kas ilgiau nei planavo. Todėl ši vadinamoji abipusė nauda (angl. win-win), kai laimi ir visuomenė, ir pats savanoris asmeniškai, yra pats sveikiausias, realistiškiausias ir tvariausias požiūris į ilgalaikę, džiaugsmą nešančią savanorystę.
