Aukščiausias mūsų planetos taškas, iškilęs 8 848 metrus virš jūros lygio, nuo seno traukia drąsiausius nuotykių ieškotojus, svajotojus ir profesionalius alpinistus. Tai vieta, kurioje žmogaus fizinės ir psichologinės galimybės susiduria su negailestinga, atšiauria gamtos didybe. Tačiau už romantiško įvaizdžio, asmeninių triumfų ir įkvepiančių istorijų slypi tamsi, rūsčia realybe paženklinta pusė. Nors technologijos, meteorologinės prognozės ir kopimo įranga per pastaruosius dešimtmečius smarkiai patobulėjo, šis kalnas kasmet nepaliaujamai pasiglemžia ne vieną gyvybę. Paslaptingas ir be galo pavojingas, jis tapo ne tik pasaulio alpinizmo Meka, bet ir aukščiausiomis mūsų planetos kapinėmis, slepiančiomis daugybę neatsakytų klausimų, tragiškų likimų bei nuolatinių gamtos ir žmogaus ambicijų konfliktų.
Daugelis entuziastų svajoja bent kartą gyvenime pažvelgti į pasaulį iš tokio aukščio, kur skraido tik komerciniai lėktuvai, tačiau retas iki galo suvokia, kokia milžiniška kaina kartais sumokama už šią vienintelę svajonę. Kiekvienas žingsnis link viršūnės reikalauja ne tik ilgų mėnesių pasiruošimo, bet ir gebėjimo išgyventi aplinkoje, kuri žmogui yra tiesiog mirtina. Nuo chroniško deguonies stygiaus iki staigių, viską šluojančių lavinų – kalnas žiauriai baudžia už menkiausią klaidą, neatsargumą ar tiesiog buvimą netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Siekiant suprasti, kodėl ši vieta yra tokia pražūtinga ir ką ji iš tiesų slepia po storu sniego bei ledo sluoksniu, būtina atidžiai pažvelgti į jos geologines, meteorologines ir ypač komercines ypatybes, kurios pastaraisiais metais neatpažįstamai pakeitė kopimo kultūrą.
Istorija mena daugybę paslapčių, susijusių su šia viršūne. Viena didžiausių intrigų iki šiol išlieka ankstyvosios ekspedicijos ir klausimas, kas iš tiesų pirmasis pasiekė viršūnę. Nors oficialiai pripažįstama, kad tai 1953 metais padarė Edmundas Hillary ir Tenzingas Norgay, kalno šlaituose vis dar sklando 1924 metais d dingo George’o Mallory ir Andrew Irvine’o dvasios. Jų paslaptis – tai tik vienas iš daugelio neatsakytų klausimų, kuriuos kalnas pasiliko sau, amžiams užrakinęs juos amžinojo įšalo gniaužtuose.
Mirties zona: aukštis, kuriame žmogaus organizmas pradeda mirti
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šis kalnas yra toks mirtinas, slypi ekstremaliame aukštyje. Ribą, esančią virš 8 000 metrų, alpinistai ir mokslininkai pelnytai vadina Mirties zona. Šiame aukštyje atmosferos slėgis yra toks žemas, kad ore esančio deguonies kiekis sudaro tik apie trečdalį to, kuriuo mes įprastai kvėpuojame jūros lygyje. Čia net ir geriausiai aklimatizuotas, fiziškai stipriausias žmogaus organizmas nebegali normaliai funkcionuoti – nuo pat tos akimirkos, kai peržengiama ši nematoma riba, ląstelės pradeda po truputį nykti ir mirti.
Buvimas Mirties zonoje sukelia grandininę fiziologinių problemų reakciją. Visų pirma, kraujas smarkiai tirštėja, nes organizmas gamina daugiau raudonųjų kraujo kūnelių, bandydamas kompensuoti deguonies trūkumą. Dėl to širdžiai darosi nepaprastai sunku pumpuoti tirštą kraują po visą kūną, ypač į galūnes – pirštus, nosį, ausis. Tai drastiškai padidina sunkių nušalimų riziką, dėl kurių daugelis alpinistų vėliau netenka pirštų ar net ištisų galūnių. Be to, deguonies badas, mediciniškai žinomas kaip hipoksija, tiesiogiai veikia smegenų veiklą. Žmonės šiame aukštyje dažnai patiria haliucinacijas, sumišimą, praranda gebėjimą adekvačiai vertinti situaciją ir racionaliai mąstyti.
Dar baisesnės pasekmės laukia tų, kuriems išsivysto aukštumų liga. Tai gali būti plaučių edema (HAPE), kai į plaučius pradeda sunktis skysčiai ir žmogus tiesiogine to žodžio prasme nuskęsta savo paties kūne, arba smegenų edema (HACE), kai skysčiai kaupiasi smegenyse, sukeldami tinimą, spaudimą, komą ir neišvengiamą mirtį. Vienintelis vaistas nuo šių būklių yra greitas nusileidimas į žemesnį aukštį, tačiau Mirties zonoje sąvoka „greitai“ neegzistuoja. Kiekvienas žingsnis čia reikalauja kelių gilių įkvėpimų, o judėjimo greitis primena sulėtintą filmą.
Gamta be gailesčio: ekstremalios oro srovės ir mirtinos lavinos
Oras kalno viršūnėje yra toks pat negailestingas ir pražūtingas kaip ir deguonies trūkumas. Temperatūra čia retai pakyla virš minus 19 laipsnių Celsijaus net ir pačiu palankiausiu laiku – trumpos vasaros metu, o naktimis ar užėjus audrai termometro stulpelis gali drastiškai nukristi iki minus 60 laipsnių. Tačiau net ir stingdantis šaltis nublanksta prieš didžiausią meteorologinį pavojų – vėją. Kalno viršūnę dažnai talžo vadinamosios reaktyvinės oro srovės (ang. jet stream), kurių greitis gali siekti net nuo 160 iki 280 kilometrų per valandą. Tokios neįsivaizduojamos jėgos uraganas gali akimirksniu nublokšti net ir labiausiai patyrusį, sunkia įranga apsikrovusį alpinistą nuo siauro keteros tako tiesiai į bedugnę.
Kitas nuolatinis ir visiškai neprognozuojamas pavojus – ledo griūtys bei lavinos. Viena pavojingiausių ir baisiausių maršruto atkarpų yra Khumbu ledo krioklys. Tai milžiniškas, nuolat judantis ledyno labirintas, kuriame stūkso didžiuliai, daugiabučio namo dydžio ledo blokai, vadinami serakais. Šie ledo luitai gali bet kurią akimirką, visiškai be jokio išankstinio įspėjimo ar garso atskilti ir sugriūti, palaidodami viską po savimi. Alpinistai ir vietiniai gidai turi kirsti šį krioklį, eiti per gilius plyšius naudojant tik paprastas aliuminines kopėčias, kurios būna surištos virvėmis ir nutiestos virš juoduojančių, šimtų metrų gylio prarajų. Tai žaidimas su mirtimi, kuriame galioja aklas atsitiktinumas – Khumbu ledo krioklys per visą kopimų istoriją yra pasiglemžęs dešimtis gyvybių.
Komercializacijos kaina: katastrofiškos spūstys viršukalnės prieigose
Tai, kas anksčiau buvo prieinama tik elitiniams, visą gyvenimą kalnams paskyrusiems profesionalams, šiandien tapo atvira tiems, kurie turi pakankamai pinigų. Komercinės ekspedicijos atvėrė kelius pasiturintiems entuziastams, kurie dažnai neturi reikiamos alpinistinės patirties, tačiau yra pasiryžę sumokėti dešimtis tūkstančių eurų už galimybę pasiekti „Pasaulio stogą“. Dėl šios komercializacijos atsirado naujas, anksčiau neįsivaizduojamas pavojus – žmonių spūstys pačiose pavojingiausiose kalno vietose.
Problema slypi tame, kad saugus kopimo „langas“ – laikotarpis, kai vėjai nurimsta ir oro sąlygos tampa pakenčiamos – paprastai atsiveria vos kelioms dienoms per visus metus, dažniausiai gegužės mėnesio pabaigoje. Būtent tomis keliomis dienomis šimtai alpinistų vienu metu pajuda link viršūnės iš paskutinės šturmo stovyklos. Trasoje, kurioje telpa tik vienas žmogus ir kur prasilenkti dažnai neįmanoma dėl siauros keteros bei stačių skardžių, susidaro milžiniškos eilės.
Alpinistai yra priversti laukti eilėje po kelias valandas, tiesiog stovėdami vietoje 8 000 metrų aukštyje. Šis laukimas Mirties zonoje yra absoliučiai katastrofiškas. Stovint be judesio, kūnas ypač greitai praranda šilumą, o svarbiausia – sparčiai senka brangios deguonies atsargos balionuose. Būtent dėl tokių protu nesuvokiamų spūsčių 2019 metais įvyko viena tragiškiausių pastarųjų metų sezonų baigčių. Internete išplito šokiruojanti nuotrauka, kurioje matoma ilga žmonių eilė, lūkuriuojanti mirtiname aukštyje. Tą sezoną keliolika žmonių žuvo ne dėl techninių klaidų, įrangos gedimų ar staigių audrų, o tiesiog išsekę ir pritrūkę deguonies, nes per ilgai užsibuvo ekstremalioje aplinkoje, laukdami savo eilės žengti į viršūnę.
Makabriška realybė: kūnai, tapę kraupiais orientyrais
Viena labiausiai šokiruojančių ir emociškai sunkiausiai pakeliamų šio kalno paslapčių – ten amžiams palikti žuvusių alpinistų kūnai. Manoma, kad aukštuosiuose šlaituose vis dar guli daugiau nei 200 palaikų. Ledinis šaltis, sausas oras ir nuolatinis įšalas veikia kaip natūralus ir tobulas konservantas, todėl daugelis kūnų išlieka beveik nepakitę ištisus dešimtmečius. Kai kurie iš šių žuvusiųjų, dėl savo ryškios aprangos ir buvimo vietos tiesiai šalia pagrindinio kopimo maršruto, tapo savotiškais, makabriškais orientyrais kitiems kopiantiesiems.
Garsiausias toks orientyras, ilgą laiką žinomas kaip „Žalieji batai“ (ang. Green Boots), priklausė indų alpinistui, žuvusiam dar 1996 metais. Alpinistai ilgą laiką turėdavo praeiti visai šalia jo, kartais net peržengti jo kojas, kad galėtų tęsti kelionę link viršūnės. Taip pat egzistuoja vadinamasis „Vaivorykštės slėnis“ – vieta po pat viršūne, kuri taip pavadinta dėl ryškių raudonų, mėlynų ir geltonų pūkinių striukių, kuriomis vilki ten gulintys žuvę žmonės.
Kodėl šie kūnai nėra nukeliami žemyn ir atiduodami artimiesiems? Atsakymas vėlgi slypi negailestinguose fizikos dėsniuose ir ekstremaliose Mirties zonos sąlygose. Žmogaus kūnas po mirties sušąla į kietą ledo luitą, todėl jo svoris gali siekti 100 ar net 150 kilogramų. Nuleisti tokį svorį stačiais, slidžiais šlaitais iš 8 000 metrų aukščio reikalauja didžiulių, koordinuotų komandinių pastangų (paprastai 6–8 patyrusių šerpų), kurios kelia tiesioginį ir mirtiną pavojų patiems gelbėtojams. Kiekvienas papildomas žingsnis nešant didžiulį svorį Mirties zonoje gali lemti išsekimą ir naujas tragedijas. Todėl nerašyta aukštalipių taisyklė ir rūsčios realybės diktatas lemia, kad tie, kurie lieka kalne, dažniausiai tampa jo amžinaisiais sargais. Tai brutalus priminimas kiekvienam gyvajam apie žmogaus laikinumą ir klaidų kainą.
Nematomi herojai: šerpų atsidavimas ir neproporcinga rizika
Kalbant apie komercines ekspedicijas ir sėkmingus įkopimus, dažnai pamirštami tikrieji šio kalno herojai – vietiniai šerpai. Tai etninė grupė, gyvenanti Himalajų kalnuose, kurių organizmai per daugybę kartų genetiškai prisitaikė prie gyvenimo dideliame aukštyje ir deguonies bado. Be jų neįtikėtinų pastangų ir ištvermės, 99 procentai komercinių klientų niekada nepasiektų viršūnės ir net neišgyventų bazinėje stovykloje.
Šerpai atlieka sunkiausią ir pavojingiausią darbą:
- Maršruto paruošimas: Speciali šerpų komanda, vadinama „Ledo daktarais“ (ang. Icefall Doctors), kiekvieną sezoną pirmoji eina į Khumbu ledo krioklį, kad nutiestų virves ir pastatytų kopėčias per naujai atsivėrusius ledo plyšius.
- Krovinių nešimas: Kol atvykę klientai ilsisi ir aklimatizuojasi, šerpai daug kartų kyla aukštyn ir žemyn, nešdami ant savo pečių sunkias palapines, maistą ir sunkius deguonies balionus į aukštutines stovyklas.
- Gelbėjimo operacijos: Būtent jie dažniausiai rizikuoja savo gyvybe bandydami išgelbėti išsekusius ar nelaimėn pakliuvusius klientus Mirties zonoje.
Nors Vakarų pasaulio alpinistams kopimas dažnai yra hobis ir savirealizacijos forma, šerpams tai – išgyvenimo šaltinis ir būdas išlaikyti savo šeimas. Ekonominė atskirtis verčia juos priimti neproporcingai didelę riziką. Dėl nuolatinio buvimo pačiose pavojingiausiose zonose, pavyzdžiui, ledo krioklyje, nešant krovinius, būtent šerpai sudaro didelę dalį visų kalne žuvusiųjų statistikos. Jų nematomas, alinantis darbas yra tikrasis komercinio alpinizmo variklis, reikalaujantis didžiulės pagarbos.
Aukščiausias pasaulio šiukšlynas: nematoma ekologinė krizė
Be prarastų gyvybių ir kraupių orientyrų, kalnas kenčia ir nuo kitos, žmogaus sukurtos problemos – milžiniškos ekologinės taršos. Per daugelį dešimtmečių, kai prasidėjo masinės ekspedicijos, tūkstančiai alpinistų šlaituose paliko tiesiog tonas įvairiausių atliekų. Dėl deguonies stygiaus, visiško išsekimo ir kovos dėl išgyvenimo, žmonės leidžiantis žemyn atsisako visko, kas turi bent menkiausią svorį ir trukdo judėti į priekį.
Dažniausiai aukštosiose stovyklose ir pakelėse paliekamos šios šiukšlės:
- Tušti, sunkūs metaliniai deguonies balionai, tiesiog numesti į sniegą.
- Suplyšusios, audrų suniokotos ir lede įšalusios palapinės bei kilimėliai.
- Nutrūkusios, senos fiksuotos virvės, kurios dešimtmečiais raizgosi šlaituose.
- Įvairios plastikinės pakuotės, skardinės ir maisto likučiai.
- Žmogaus ekskrementai, kurie dėl didelio šalčio niekada nesiskaido ir, kaupdamiesi didžiuliais kiekiais, teršia ledyną bei geriamąjį vandenį žemesnėse gyvenvietėse.
Nors Nepalo valdžia ir įvairios ne pelno siekiančios organizacijos pastaraisiais metais ėmėsi griežtesnių priemonių – pavyzdžiui, reikalaujama iš kiekvieno alpinisto parnešti bent 8 kilogramus šiukšlių atgal į bazinę stovyklą, o už tai paliekamas didelis piniginis užstatas – problema išlieka labai opi. Pasaulio stogas, kadaise buvęs absoliutaus tyrumo ir nepaliestos gamtos simboliu, dabar, deja, atspindi ir tamsiąją vartotojiškos visuomenės pusę.
DUK: Dažniausiai užduodami klausimai apie aukščiausią pasaulio kalną
Norint geriau ir visapusiškiau suprasti šio kalno specifiką, jo keliamus unikalius iššūkius bei kopimo procesą, naudinga susipažinti su dažniausiai visuomenei kylantiems klausimams.
Kiek laiko vidutiniškai užtrunka įkopti į viršūnę?
Daugelis klaidingai įsivaizduoja, kad kopimas yra tiesiog ilgas kelių dienų žygis į viršų. Realybėje visas procesas užtrunka apie du mėnesius. Atvykus į bazinę stovyklą, alpinistai turi praeiti ilgą ir varginantį aklimatizacijos periodą. Tai reiškia, kad jie turi kilti į pirmą, antrą ar trečią stovyklą, nakvoti ten, o po to vėl leistis žemyn į bazinę stovyklą. Šis „jo-jo“ procesas yra būtinas, kad organizmas spėtų pagaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių ir prisitaikytų prie mažėjančio deguonies kiekio ore. Tik po kelių savaičių tokio pasirengimo, laukiama gero oro „lango“ ir pradedamas galutinis šturmas.
Ar įmanoma įkopti be papildomo deguonies balionų?
Taip, techniškai tai įmanoma ir pirmą kartą istorijoje tai 1978 metais padarė legendiniai alpinistai Reinholdas Messneris ir Peteris Habeleris. Tačiau tai daro tik patys elitiniai, pasaulinio lygio sportininkai, kurių organizmai pasižymi fenomenalia ištverme. Daugiau nei 95 procentai visų žmonių, sėkmingai pasiekusių viršūnę, naudoja dirbtinį deguonį. Kopimas be deguonies dramatiškai, kelis kartus padidina aukštumų ligos, sunkių nušalimų ir mirties riziką, nes kūnas be papildomo deguonies Mirties zonoje išgyventi gali tik labai trumpą laiką.
Kiek vidutiniškai kainuoja komercinė ekspedicija?
Kopimas į šią viršūnę yra ne tik fizinis, bet ir milžiniškas finansinis iššūkis. Kaina labai priklauso nuo ekspedicijos lygio, pasirinkto maršruto (Nepalo ar Tibeto pusės) ir paslaugų paketo. Paprastai biudžetinės išlaidos prasideda nuo 35 000 iki 45 000 eurų. Tačiau vidutinė standartinės komercinės ekspedicijos kaina svyruoja apie 65 000 eurų. Jei pasirenkamos vadinamosios VIP paslaugos, kurios apima asmeninius Vakarų gidus, didesnį šerpų skaičių, prabangesnes palapines bazinėje stovykloje ir neribotą deguonies kiekį, suma gali lengvai viršyti 100 000 ar net 150 000 eurų.
Koks yra geriausias metų laikas kopimui?
Beveik visi sėkmingi įkopimai įvyksta siaurame laiko tarpe pavasarį – gegužės mėnesį. Šiuo laikotarpiu, prieš pat prasidedant vasariniams musonams, kurie atneša stiprų snygį ir audras, vėjai aukštyje trumpam nurimsta. Egzistuoja ir rudens kopimo sezonas (rugsėjo – spalio mėnesiais), tačiau jis yra daug atšiauresnis, šaltesnis ir trumpesnis, todėl komercinės ekspedicijos jį renkasi itin retai.
Kiek žmonių jau yra žuvę bandydami pasiekti viršūnę?
Nuo pat pirmųjų oficialių ekspedicijų XX amžiaus pradžioje iki šių dienų, kalnas pasiglemžė daugiau nei 300 gyvybių. Žiūrint į bendrą sėkmingų įkopimų skaičių, mirtingumo lygis siekia apie 1 procentą. Nors procentaliai tai gali pasirodyti nedaug lyginant su kitais pavojingais aštuoniatūkstantininkais (kaip K2 ar Anapurna), absoliutus žuvusiųjų skaičius čia yra didžiausias, daugiausia dėl milžiniško kopiančiųjų srauto.
Kas traukia žmones į šį mirtiną pavojų ir akistatą su savimi
Nepaisant visų plačiai žinomų ir baisių grėsmių – kaulus laužančio šalčio, neprognozuojamų lavinų, mirtinos hipoksijos, atvirai gulinčių kūnų ir eilėse prarandamų gyvybių – norinčiųjų skaičius ne tik nesumažėja, bet kasmet vis auga. Kiekvieną pavasarį šimtai žmonių iš viso pasaulio palieka savo patogius, saugius namus, šeimas, karjeras ir leidžiasi į ilgą kelionę, iš kurios turi realų šansą nebegrįžti. Šis fenomenas atskleidžia nepaprastai sudėtingą žmogaus psichologiją ir nenumalšinamą, giluminį troškimą peržengti savo fizines bei dvasines ribas.
Daugeliui šis iššūkis yra didžiausio įmanomo asmeninio triumfo klausimas – tai bandymas įrodyti sau, o kartais ir visam pasauliui, kad jie gali įveikti patį didžiausią, patį ikoniškiausią gamtos sukurtą barjerą. Kitiems tai yra savotiška dvasinė kelionė, ego naikinimo procesas ir bandymas pajusti visišką susiliejimą su absoliučia gamtos didybe, stovint toje vienintelėje vietoje žemėje, iš kurios aukščiau yra tik dangus ir žvaigždės.
Ir nors šis kalnas yra abejingas žmogaus kančiai, jis be gailesčio baudžia už puikybę, klaidas ar silpnumą, atimdamas gyvybes ir brutalumu primindamas apie mūsų egzistencijos trapumą, žmogiška ambicija ir nevaldomas nuotykių troškimas lieka nepalyginamai stipresni už mirties baimę. Kiekvienas, drįstantis savo noru žengti į šią šaltą, bedeguonę mirtiną zoną, turi susitaikyti su tuo ir priimti sąlygas, kurias diktuoja ne jo pinigai, technika ar norai, o pats kalnas. Būtent ši neprijaukinama, primityvi ir laukinė jėga, visiškai nepavaldi jokiems komerciniams dėsniams ar naujausioms technologijoms, išlaiko šią viršūnę kaip vieną didžiausių, labiausiai intriguojančių ir labiausiai bauginančių pasaulio paslapčių, kurioje žmogus kovoja ne su gamta, o pirmiausia su pačiu savimi.
