Pramoginiai šokiai – tai kur kas daugiau nei tik ritmingas judėjimas muzikos taktu ar suknelių blizgesys varžybų aikštelėse. Tai unikali, per šimtmečius susiformavusi meno ir sporto forma, jungianti estetiką, gilias emocijas bei be galo spalvingą skirtingų pasaulio tautų istoriją. Kiekvieną kartą, kai šokėjų poros žengia ant parketo, jos neša didžiulį kultūrinį paveldą, kuris užkoduotas ne tik pačiose žingsnelių schemose, choreografijoje, bet ir pačiuose šokių pavadinimuose. Mes dažnai girdime ir vartojame tokius žodžius kaip rumba, valsas, tango ar džaivas, tačiau labai retai susimąstome, ką iš tiesų reiškia šie terminai ir kokia yra jų atsiradimo istorija. Šių pavadinimų etimologija atveria duris į nepaprastai įdomų, kartais net kiek šokiruojantį pasaulį, kuriame susipina laukinių Afrikos genčių ritualai, prabangūs Europos aristokratų pokyliai, skurdžių Lotynų Amerikos lūšnynų aistros, ispanų koridos atgarsiai ir Šiaurės Amerikos džiazo amžiaus laisvė. Supratę, ką reiškia ir iš kur kilo kiekvieno populiaraus šokio vardas, mes galime visiškai kitaip pažvelgti į pačią šokio prigimtį, tiksliau pajausti jo charakterį, muzikalumą bei išraiškos gilumą. Tai kelionė per žemynus ir epochas, kurioje kiekvienas žingsnis turi prasmę.
Standartinių šokių ištakos: Europos aristokratijos ir elegancijos atspindžiai
Lėtas valsas ir Vienos valsas: sukimasis gyvenimo ritmu
Valsas neabejotinai yra laikomas vienu elegantiškiausių, romantiškiausių ir labiausiai atpažįstamų standartinių šokių visame pasaulyje. Terminas valsas yra kilęs iš senovės vokiečių ir lotynų kalbų. Jo šaknis yra senasis vokiškas veiksmažodis „walzen“, kuris išvertus reiškia „suktis“, „ritinėtis“, „suktis ratu“ arba „slysti“. Šis žodis tiesiog tobulai apibūdina pačią šio šokio esmę ir jo biomechaniką – tai nuolatinis, sklandus ir nenutrūkstantis poros sukimasis ratu, judant prieš laikrodžio rodyklę po visą šokių aikštelę. XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje valsas sukėlė tikrą socialinę revoliuciją. Tai buvo vienas pirmųjų šokių, kurį partneriai šoko taip arti vienas kito, apsikabinę vadinamojoje uždaroje pozicijoje, kur vyro ranka remiasi į moters liemenį. Tai kėlė didžiulį pasipiktinimą tuometinėje itin konservatyvioje visuomenėje, tačiau jokios moralės taisyklės nebegalėjo sustabdyti šio svaiginančio sukimosi magijos. Šiandien išskiriame du pagrindinius šio šokio tipus: Lėtąjį valsą ir Vienos valsą. Nors abiejų pagrindas yra tas pats vokiškas žodis, Vienos valsas išsiskiria beveik dvigubai greitesniu tempu, atspindinčiu prabangiausius Austrijos imperijos pokylius, o Lėtasis valsas koncentruojasi į gilius, plastiškus kūno pakilimus ir nusileidimus.
Tango: aistra, gimusi lūšnynuose
Visiškai kitokia, kupina gilaus dramatizmo, melancholijos ir slopinamos aistros, yra tango atsiradimo istorija. Nors tiksli šio žodžio kilmė vis dar kelia karštų diskusijų tarp lingvistų, šokių istorikų bei muzikologų, egzistuoja kelios pagrindinės, plačiausiai pripažintos teorijos. Viena populiariausių teigia, kad žodis „tango“ yra grynai afrikietiškos kilmės, greičiausiai atkeliavęs iš Nigerio-Kongo kalbų grupės žodžio „tamgu“, reiškiančio „šokti grojant būgnams“ arba tiesiog apibūdinančio uždarą bendruomenės susitikimų vietą. Kita teorija siūlo lotyniškąją etimologinę versiją – šis pavadinimas galėjo kilti nuo veiksmažodžio „tangere“, kuris reiškia „liesti“. Abi šios versijos, kad ir kokios skirtingos būtų, puikiai atspindi tikrąją tango dvasią. Tango gimė XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Argentinos bei Urugvajaus, tiksliau – Buenos Airių ir Montevidėjaus, uostų lūšnynuose. Ten susimaišė tūkstančių Europos imigrantų, atvykusių ieškoti geresnio gyvenimo, viltys bei skaudūs nusivylimai su vietinių gyventojų ir Afrikos vergų palikuonių afrikietiškais ritmais. Tai liečiamųjų, be galo artimų kūnų šokis, kuriame kiekvienas žingsnis kalba apie ilgesį, pavydą, nenuolankią meilę ir neišvengiamą likimą. Nors pramoginis standartinis tango, kurį dabar matome tarptautinėse varžybose, yra gerokai labiau struktūrizuotas, jis vis tiek išlaiko fundamentalią „liesti ir būti paliestam“ filosofiją.
Fokstrotas: pasivaikščiojimas lapės žingsniu
Nors fokstrotas skamba kaip dar vienas sudėtingas ar egzotiškas terminas, jo kilmė yra stebėtinai moderni ir susijusi su konkrečiu istoriniu asmeniu. Pavadinimas tiesiogine prasme verčiamas iš anglų kalbos žodžių junginio „fox trot“, reiškiančio „lapės žingsnis“ arba „lapės ristelė“. Tačiau šis grakštus šokis neturi absoliučiai nieko bendro su pačiu gyvūnu ar jo judėjimo manevrais gamtoje. XX amžiaus pradžioje, maždaug 1914 metais, Jungtinėse Amerikos Valstijose itin populiarus vodevilio teatrų aktorius ir komikas Harry Fox pradėjo atlikti greitus, risčiojančius žingsnelius pagal tuometinių regio ir ankstyvojo džiazo melodijų ritmą. Žiūrovams šis novatoriškas judėjimo stilius taip patiko, kad jie netrukus jį praminė „Fox’s trot“ – Fokso ristele. Laikui bėgant, šokio tempas gerokai sulėtėjo, britų šokių mokytojai jį perėmė, standartizavo ir pritaikė jam lygų, nenutrūkstamą judėjimą. Šiandien lėtasis fokstrotas yra laikomas vienu sunkiausių, daugiausiai fizinės kontrolės reikalaujančių pramoginių šokių. Jis reikalauja neįtikėtinos pusiausvyros, kūno centro kontrolės ir pedantiško pėdų darbo, kad šokėjai atrodytų tarsi be jokių pastangų plaukiantys virš medinio parketo.
Kvikstepas: greitasis žingsnis į džiaugsmą
Kvikstepas yra savotiškas lėtojo fokstroto, Čarlstono ir ankstyvojo svingo mišinys, galutinai susiformavęs Didžiojoje Britanijoje trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Šio šokio pavadinimo reikšmė yra labai aiški, tiesmuka ir nereikalaujanti sudėtingų lingvistinių tyrinėjimų – išvertus iš anglų kalbos, tai reiškia tiesiog „greitas žingsnis“. Istorija pasakoja, kad kai didžiųjų orkestrų fokstroto muzika pradėjo skambėti vis greičiau, šokėjams tapo fiziškai sunku išlaikyti lėtus, ilgus ir sklandžius žingsnius. Todėl jie natūraliai pradėjo improvizuoti, pridėdami įvairius šuoliukus, spyrius į orą, greitus pėdų sukryžiavimus bei bėgimus, perimtus iš tuo metu itin madingo Čarlstono šokio. Norint varžybose atskirti lėtąjį, klasikinį fokstrotą nuo šio naujojo greitojo varianto, pastarasis ilgainiui įgavo Kvikstepo vardą. Šis pavadinimas idealiai atitinka šokio charakterį: jis yra be galo dinamiškas, kibirkščiuojantis pozityvia energija, lengvas ir žaismingas, reikalaujantis iš partnerių tobulo sinchroniškumo lekiant aikštele šiuo „greituoju žingsniu“.
Lotynų Amerikos šokiai: Ugnis, ritmas ir kultūrų sintezė
Rumba: meilės ir vakarėlių atspindys
Perėjus prie Lotynų Amerikos šokių programos, susiduriame su visiškai kitokia estetika. Rumba šokių pasaulyje dažniausiai yra vadinama meilės, aistros ir viliojimo šokiu. Žodis „rumba“ kildinamas iš Ispanijos ir Afrikos kultūrų susiliejimo saulėtoje Kuboje. Kai kuriuose Kubos ir Ispanijos regioniniuose dialektuose žodis „rumboso“ reiškia „puikus“, „linksmas“ arba „šlovingas“, o pats daiktavardis „rumba“ vietinių gyventojų buvo naudojamas tiesiog apibūdinti triukšmingai šventei, vakarėliui ar susibūrimui, kurio metu intensyviai muzikuojama ir šokama. Afrikiečių vergai Kuboje reguliariai rengdavo improvizuotus vakarėlius po sunkios darbo dienos savo kiemuose, kur naudodavo paprastas tuščias medines dėžes vietoje būgnų, mušdami sudėtingus poliritmus. Originalioji Kubos rumba buvo labai greita, agresyvi ir kupina atviro seksualumo. Tačiau tarptautinė pramoginė rumba ilgainiui evoliucionavo į kur kas lėtesnį, jausmingesnį ir romantiškesnį, scenai pritaikytą variantą. Šiandien rumba ant parketo reiškia gilų partnerių emocinį ryšį, kurio pavadinimas amžiams slepia karštas, muzikos kupinas naktis Kubos kiemuose.
Čia čia čia: garsas, virtęs šokiu
Vienas iš labiausiai intriguojančių, unikalių ir linksmiausių pavadinimų pramoginių šokių sąraše neabejotinai yra čia čia čia. Skirtingai nei daugelis kitų šokių, kurių pavadinimai kildinami iš senovinių žodžių, konkrečių geografinių vietovių ar asmenvardžių, šis vardas yra išskirtinai onomatopėjinis – tai reiškia, kad jis tiesiog atkartoja fizinį garsą. Praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje garsus Kubos kompozitorius ir smuikininkas Enrique Jorrín pradėjo eksperimentuoti su tradiciniu mambo muzikos ritmu. Jo pagrindinis tikslas buvo sukurti aiškesnę muziką, pagal kurią šokėjams būtų lengviau rasti teisingą ritmą. Šokėjai, pritaikydami savo kūno judesius ir žingsnius prie šios naujos muzikos, atrado poreikį daryti greitą trigubą žingsnelį, kurio metu jų kieti bateliai, brūžuodami per medinį grindų paviršių, skleidė aiškiai girdimą „čia-čia-čia“ garsą. Taigi, galima drąsiai sakyti, kad šokis pats sau sukūrė ir davė vardą.
Samba: afrikietiškos šaknys Brazilijos karnavaluose
Samba – tai visos Brazilijos pasididžiavimas, nacionalinis simbolis ir vizitinė kortelė. Kaip ir daugelis Lotynų Amerikos šokių, samba turi nepaprastai stiprias ir gilias afrikietiškas šaknis. Lingvistai ir kultūros tyrinėtojai mano, kad šio šokio pavadinimas kilęs iš vienos dabartinės Angolos regiono kalbos žodžio „semba“. Žodis „semba“ senovės gentyse tiesiogine prasme reiškė „bambų susilietimas“ arba „kvietimas šokti“. Senovės Afrikos ritualuose vienas šokėjas, norėdamas pakviesti kitą prisijungti prie šokio rato centro, simboliškai paliesdavo jį būtent pilvo sritimi. Vėliau, kai šios Afrikos tradicijos atkeliavo į Braziliją, ši unikali išraiškos forma asimiliavosi su vietos indėnų ir atvykėlių Europos kultūromis. Galiausiai tai tapo masiniu reiškiniu ir absoliučiai pagrindiniu pasaulinio garso Rio de Žaneiro karnavalo elementu. Nors pramoginėje samboje ant parketo bambomis nebesiliečiama, šiame šokyje ryškiai išliko afrikietiškas kūno pulsavimas ir nepaliaujamas karnavalo džiaugsmas, užkoduotas trumpame žodyje „semba“.
Pasodoblis: koridos arena ant parketo
Pasodoblis kardinaliai išsiskiria iš visų kitų Lotynų Amerikos programos šokių savo itin aiškia, tiesiogine ispaniška kilme ir visiškai kitokiu dramatišku, netgi agresyviu siužetu. Išvertus iš ispanų kalbos, šis pavadinimas reiškia „dvigubas žingsnis“. Tai yra labai aiški aliuzija į ispanų pėstininkų karinį maršą, kurio ritmu Ispanijoje tradiciškai pradedamos ir baigiamos įspūdingos koridos rungtynės. Šis šokis nuo pradžios iki galo imituoja didingą dramą, vykstančią arenoje: vyras visada atlieka išdidžiojo, drąsaus ir nepalaužiamo toreadoro vaidmenį, o moteris dažniausiai įkūnija jo raudoną apsiaustą, su kuriuo žaidžiama prieš bulių. Rečiau partnerė gali įkūnyti patį bulių arba tradicinę ispanę flamenko šokėją. Šis paminėtas „dvigubas žingsnis“ reikalauja didžiulės raumenų įtampos, išdidžiai pakeltos krūtinės, tvirtų, marširuojančių pėdų ir nepaprastai arogantiško požiūrio, kurį tiesiogiai diktuoja jo karinė bei koridos pavadinimo kilmė.
Džaivas: džiazo amžiaus energija
Galiausiai, džaivas – pats greičiausias, linksmiausias ir bene daugiausiai fizinės ištvermės reikalaujantis Lotynų Amerikos programos šokis. Pavadinimo kilmė mus perkelia tiesiai į Šiaurės Ameriką, į XX amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių JAV juodaodžių bendruomenes. Žargoninis žodis „jive“ to meto gatvės kalboje reiškė „paistalus“, „sukčiavimą“, „erzinimą“ arba tiesiog „nepagrįstą, labai linksmą, bet prasmės neturintį kalbėjimą“. Džiazo muzikantai ir to meto jaunimas šį terminą pradėjo naudoti apibūdindami itin greitą, svingo ritmu atliekamą muziką ir šokį, kuris drąsiai laužė to meto griežtas socialines elgesio normas. Šokėjai vakarėlių metu svaidydavo vienas kitą į orą, atlikdavo sudėtingiausius akrobatinius triukus, lyg „erzindami“, „apgaudinėdami“ vienas kitą ir „kvailiodami“ ant parketo iki paryčių. Pramoginis džaivas, siekiant pritaikyti jį varžybų taisyklėms, šiandien yra šiek tiek sušvelnintas, bet jo pavadinimas tobulai paaiškina, kodėl jame vis dar matome tiek daug žaismingų, tarsi atvirai komiškų spardymosi judesių ir laukinės laisvės pojūčio.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
-
Ar pramoginių šokių pavadinimai skiriasi įvairiose pasaulio šalyse?
Daugumoje pasaulio šalių yra naudojami tie patys tarptautiniai pavadinimai, tokie kaip rumba, samba, valsas, tango ar kvikstepas. Skiriasi tik jų tarimas ir rašyba, pritaikyta vietinės kalbos gramatikai bei fonetikai. Taip yra todėl, kad pramoginių šokių taisyklės, baziniai žingsniai ir terminologija dar XX amžiaus pirmojoje pusėje buvo griežtai unifikuoti Didžiojoje Britanijoje. Britų šokių mokytojų asociacijos sukūrė vieningą varžybų sistemą, kuri padėjo standartizuoti visą sportinių šokių pasaulį, todėl pavadinimai išliko universalūs.
-
Kodėl Vienos valsas vadinamas būtent Vienos vardu, jeigu pats žodis kilęs iš vokiečių kalbos?
Nors valso šaknys atėjo iš Vokietijos ir Austrijos kaimo vietovių, būtent Austrijos sostinė Viena išpopuliarino ir iškėlė šį šokį į neregėtas aukštumas aukštuomenės pokyliuose. Žymiausi to meto kompozitoriai, tokie kaip Johanas Štrausas vyresnysis ir Johanas Štrausas jaunesnysis, sukūrė daugybę pasaulinio garso klasikinių melodijų, kurios amžiams susiejo greito, aristokratiško tempo valsą su Vienos miesto kultūriniu paveldu.
-
Ar šokio pavadinimo kilmė turi praktinės įtakos oficialioms jo žingsnių taisyklėms?
Taip, daugeliu atveju pavadinimo prigimtis yra netiesiogiai įtraukta į taisykles ir vertinimo kriterijus. Pavyzdžiui, pasodoblis išvertus reiškia „dvigubas žingsnis“, o tai tiesiogiai atsispindi baziniuose šokio žingsneliuose, kur vienas pėdos žingsnis tenka lygiai vienam muzikos dūžiui. Lygiai taip pat ir „čia čia čia“ pavadinimas atitinka ritmišką trigubą žingsnelį, kuris yra absoliučiai privalomas šio šokio pagrindinėje bazinėje figūroje varžybų metu.
Šokio pavadinimo įtaka judesio psichologijai ir kultūriniam paveldui
Šokio istorija ir analizė niekada neapsiriboja vien fiziniu pasiruošimu, kūno raumenų koordinacija ar mechaniniu žingsnių atkartojimu. Suvokiant, kodėl konkretus šokis įgavo savo pavadinimą ir kokiame istoriniame fone tai įvyko, visiškai keičiasi paties šokėjo psichologija ir požiūris į atliekamą judesį. Pavyzdžiui, žinant, kad samba istoriškai reiškia afrikietišką kvietimą šokti liečiantis bambomis, šokėjas ant parketo natūraliai pradeda ieškoti kur kas daugiau spyruokliavimo, laisvės klubų darbe ir autentiško kūno pulsavimo, atsisakydamas perdėto europietiško griežtumo. Analogiškai, pasodoblio „dvigubo žingsnio“ ir ispaniškos koridos tradicijų pažinimas priverčia partnerį išsitiesti taip, lyg jis realiai stovėtų saulės kepinamoje kraujuotoje Ispanijos arenoje, pasiruošęs žūtbūtinei akistatai su buliumi. Tuo tarpu partnerė savo judesiuose pradeda atkartoti lengvo, ore plazdančio audinio, o ne realaus žmogaus, plastiką.
Visi šie terminai – nuo plaukiančio lėtojo fokstroto iki ugningos rumbos ar pašėlusio džaivo – yra lyg gyvos laiko kapsulės. Jos saugo skirtingų epochų, skirtingų žemynų žmonių jausmus, išgyvenimus ir didžiulius socialinius pokyčius. Šokis visada buvo visuomenės veidrodis: tai, kas prieš šimtmetį buvo laikoma revoliucinga, nepadoru ar vulgaru, šiandien yra laikoma neginčijama estetikos ir elegancijos klasika. Kiekvienas pavadinimas po savimi slepia mažą pasipriešinimą nusistovėjusioms normoms, kovą dėl laisvės, neišmatuojamą džiaugsmą ir gilų, nesuvaidintą žmogaus norą išreikšti save per natūralų judesį. Todėl pramoginių šokių terminija yra gyvas pasaulio kultūrų žemėlapis, leidžiantis pajusti globalų ritmą vos vienoje nedidelėje šokių aikštelėje. Šokant pačiam ar tiesiog stebint šokančius profesionalus, šios etimologinės ir istorinės žinios padeda gerokai peržengti vien sportinės technikos ribas. Jos leidžia pasinerti į tikrąją šokio meno magiją, kur kiekvienas skambantis žodis, paverstas kūno judesiu, pasakoja tūkstantmetę, dar vis tebesitęsiančią žmonijos istoriją.