1933 metų liepos vidurys Lietuvos istorijoje amžiams įrašytas kaip neregėto didvyriškumo, tautos vienybės ir didžiulės tragedijos laikas. Steponas Darius ir Stasys Girėnas, du Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenę lietuviai lakūnai, pasiryžo įveikti Atlanto vandenyną ir be nutūpimo pasiekti Kauną. Jų lėktuvas „Lituanica“ tapo ne tik inžinerijos ir drąsos simboliu, bet ir viena didžiausių XX amžiaus Lietuvos mįslių. Nors oficiali istorija teigia, kad katastrofą Soldino miške lėmė blogos oro sąlygos, audra ir lakūnų fizinis nuovargis, praėjus daugiau nei devyniems dešimtmečiams, vis dar kyla daugybė klausimų. Archyvuose dūlantys dokumentai, amžininkų liudijimai, medicininės ekspertizės fragmentai ir po kruopelytę renkami faktai atskleidžia, jog ši tragedija gali slėpti kur kas daugiau dramatiškų detalių, nei buvo skelbiama iš pradžių. Tautos didvyrių skrydis virto ne tik triumfu prieš gamtos stichiją, bet ir iki galo neatskleista detektyvine istorija.
Finansiniai iššūkiai ir pasaulio lietuvių susitelkimas
Stepono Dariaus idėja perskristi Atlantą ir taip išgarsinti jaunos Lietuvos valstybės vardą nebuvo spontaniškas sprendimas. Tai buvo kruopščiai planuotas, tačiau milžiniškų pastangų ir finansinių resursų reikalaujantis projektas. Šis drąsus sumanymas būtų likęs tik svajone, jei ne neįtikėtinas Amerikos lietuvių bendruomenės indėlis. 1932 metais pasaulį vis dar krėtė Didžioji ekonominė depresija, todėl rasti rėmėjų tokiam pavojingam projektui atrodė beveik neįmanoma misija.
Tačiau S. Darius ir S. Girėnas nenuleido rankų. Jie organizavo aviacijos šventes, skraidino smalsuolius, pardavinėjo specialius suvenyrus, o svarbiausia – kreipėsi į paprastus tautiečius prašydami aukoti. Tūkstančiai lietuvių emigrantų, sunkiai uždirbančių duoną Čikagos skerdyklose ar Niujorko fabrikuose, skyrė savo paskutinius dolerius „Lituanicos“ fondui. Surinkti pinigai parodė, kokią didžiulę vienijančią galią turėjo ši idėja. Lėktuvas netrukus tapo nebe dviejų asmenų transporto priemone, o visos tautos projektu, įkūnijančiu laisvės ir atkaklumo dvasią.
Pasirengimas istoriniam skrydžiui ir inžineriniai stebuklai
Už surinktas ir savo asmenines lėšas lakūnai įsigijo šešiavietį keleivinį lėktuvą Bellanca CH-300 Pacemaker. Gamyklinės komplektacijos šis lėktuvas iš esmės nebuvo pritaikytas tokiems tolimiems transatlantiniams skrydžiams. Norint įveikti daugiau nei septynis tūkstančius kilometrų be jokio nusileidimo degalų papildymui, lėktuvą reikėjo radikaliai modifikuoti. Modifikacijos pareikalavo ne tik techninių žinių, bet ir išradingumo.
Inžineriniai sprendimai buvo itin rizikingi. Visų pirma, lėktuve buvo įrengti papildomi, specialiai pagal užsakymą suvirinti degalų bakai. Jie užėmė kone visą keleivių saloną, todėl S. Darius ir S. Girėnas turėjo sėdėti ypač ankštoje kabinoje, kurioje per visą kelionę vos galėjo pajudėti. Lėktuve buvo sumontuotas galingas ir patikimas Wright J-6 Whirlwind variklis, galintis išvystyti 365 arklio galias. Šie pakeitimai leido „Lituanicai“ gabenti daugiau nei tris tūkstančius litrų benzino ir virš šimto litrų tepalo. Dėl šios priežasties perkrova pakilimo metu Niujorko „Floyd Bennett“ oro uoste buvo kritinė – perkrautas lėktuvas vos atsiplėšė nuo žemės, sunkiai kildamas į debesis.
Trūkstama įranga: savižudiška rizika ar apgalvotas sprendimas?
Vienas iš labiausiai aptarinėjamų, o kartais ir kritikuojamų „Lituanicos“ skrydžio aspektų yra radijo ryšio ir parašiutų nebuvimas. Visuomenėje dažnai kyla klausimas, kodėl profesionalūs, ilgametę patirtį turintys pilotai leidosi į mirtinai pavojingą kelionę be pagrindinių saugumo ir komunikacijos priemonių.
- Radijo aparatas: Nors iš pradžių buvo griežtai planuota lėktuve sumontuoti radijo aparatūrą, paskutinėmis dienomis prieš skrydį paaiškėjo nemaloni tiesa. Radijo ryšio įranga svėrė labai daug. Lakūnai susidūrė su kritiniu svorio limitu: kiekvienas papildomas kilogramas reiškė mažiau degalų, o degalai buvo gyvybiškai svarbūs norint sėkmingai pasiekti Kauną. Be to, patikima įranga kainavo brangiai, o projekto biudžetas jau buvo išsekęs. Buvo priimtas sunkus sprendimas skristi be radijo, pasikliaujant tik vizualine navigacija ir kompasais.
- Parašiutai: Jų atsisakyta dėl tų pačių griežtų svorio ir vietos trūkumo priežasčių. Be to, ekspertai pažymi, kad skrendant virš atšiauraus, audringo atviro vandenyno su uždara kabina, nelaimės atveju parašiutai būtų buvę beveik beverčiai. Net ir sėkmingai iššokus iš modifikuoto lėktuvo, išgyventi lediniame vandenyje nebuvo jokių galimybių.
Skrydis virš audringo vandenyno ir Europos padangės
Nepaisant visų rizikų, pats skrydis per Atlantą praėjo stebėtinai sėkmingai ir įrodė nepaprastą lakūnų meistriškumą. Iš Niujorko pakilę 1933 metų liepos 15 dieną, S. Darius ir S. Girėnas sėkmingai įveikė sudėtingiausią maršruto dalį – atšiaurų vandenyną, skęstantį rūkuose ir liūtyse ties Niufaundlandu. Jie orientavosi naudodamiesi tik primityviais to meto navigacijos prietaisais ir žvaigždėmis, kai debesuotumas tai leisdavo.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad liepos 16 dienos vakarą lėktuvas buvo pastebėtas virš Škotijos, o vėliau jo variklio gausmas buvo girdimas ir virš Šiaurės Vokietijos. Tai neginčijamai įrodo, kad S. Darius ir S. Girėnas puikiai atliko savo, kaip navigatorių, darbą. Maršrutas buvo apskaičiuotas stulbinančiai tiksliai. Iki Kauno, kur laukė apšviestas aerodromas ir dešimtys tūkstančių su gėlėmis susirinkusių žmonių, buvo likę vos keli šimtai kilometrų, kai skrydžio istorija netikėtai nutrūko nakties tamsoje.
Soldino miško katastrofa: ką slepia nakties tamsa?
Liepos 17-osios naktį, po vidurnakčio, lėktuvas „Lituanica“ sudužo pušyne netoli Soldino, tuometinėje Vokietijos teritorijoje (dabar Myslibužas, Lenkijos Respublika). Oficiali Vokietijos aviacijos tyrimo komisijos išvada, kuri netrukus buvo pateikta Lietuvos atstovams, buvo lakoniška: avarija įvyko dėl prastų oro sąlygų, audros, itin žemo debesų lygio ir dėl to kilusios orientacijos klaidos bei pilotų fizinio išsekimo po beveik dviejų parų nemigos. Teigta, kad prastai matydami aplinką, lakūnai užkliudė medžių viršūnes ir rėžėsi į žemę.
Visgi šia oficialia, sausa versija Lietuvoje mažai kas tikėjo. Tarp visuomenės ir netgi tarp aviacijos ekspertų ėmė sklisti alternatyvios, kur kas tamsesnės teorijos. Viena iš pagrindinių, kuri gyvuoja iki šiol – lėktuvas buvo sąmoningai ar per klaidą pašautas vokiečių kariškių. Priežastys tokiems įtarimams buvo labai svarios ir pagrįstos to meto geopolitine situacija:
- Katastrofos vieta buvo įsikūrusi netoli slaptos Vokietijos karinės zonos ir neseniai įkurtos koncentracijos stovyklos. 1933 metais Adolfas Hitleris jau buvo atėjęs į valdžią, nacistinė mašina įsibėgėjo, ir Vokietijoje tvyrojo paranojiška atmosfera dėl galimų priešiškų valstybių šnipinėjimo skrydžių.
- Vietinių gyventojų, amžininkų liudijimai teigė, kad tragedijos naktį toje vietoje danguje buvo matomi galingų priešlėktuvinės gynybos prožektorių spinduliai, o kai kurie teigė girdėję šūvius ar netgi sprogimus, nesusijusius su lėktuvo smūgiu į žemę.
- Lietuvos atstovams ir diplomatams nebuvo leista iš karto, be jokių apribojimų apžiūrėti katastrofos vietos. Vokiečių kariškiai ir policijos pareigūnai kelias valandas vieni šeimininkavo prie lėktuvo nuolaužų. Tai sudarė sąlygas pašalinti neparankius įkalčius, manipuliuoti lėktuvo dalimis ar paslėpti iššautas gilzes.
Neišaiškintos detalės: kulkų skylės ir medicininė ekspertizė
Kalbos apie tai, kad „Lituanica“ tapo militaristinės Vokietijos taikiniu, dar labiau sustiprėjo, kai lėktuvo nuolaužos ir lakūnų kūnai buvo pargabenti atgal į Kauną apžiūrai. Nors oficialiuose dokumentuose tai buvo atkakliai neigiama, kai kurie procese dalyvavę liudininkai ir mechanikai neoficialiai teigė matę lėktuvo fiuzeliaže, sparnų dalyse ir variklio gaubte apvalias skyles. Jų forma priminė šaunamųjų ginklų paliktus pėdsakus. Taip pat išliko pasakojimų, kad Lietuvos medikai, tyrę S. Dariaus ir S. Girėno kūnus, atrado tam tikrų sužalojimų ir žaizdų, kurios buvo nebūdingos paprastai mechaninei aviakatastrofai.
Nepaisant šių intriguojančių detalių, moksliniai tyrimai, atlikti kur kas vėliau, jau po nepriklausomybės atkūrimo, bandė paneigti šią sąmokslo teoriją. Modernūs aviacijos avarijų tyrėjai teigė, kad tariamos kulkų skylės laisvai galėjo atsirasti lėktuvui lūžtant ir dideliu greičiu atsitrenkiant į storas medžių šakas bei lūžtančius rąstus. Visiškos tiesos nustatyti šiandien jau nebeįmanoma, nes daugelis svarbių, pirminių įkalčių negrįžtamai dingo Antrojo pasaulinio karo sūkuryje, o išlikę dokumentai, saugomi archyvuose, yra fragmentiški ir dažnai prieštaringi.
Slapti diplomatiniai žaidimai ir politinis spaudimas
Reikia atsižvelgti ir į tai, kad tragedija Soldino miške įvyko itin nepatogiu metu visos Europos politine prasme. Lietuvos ir Vokietijos tarpvalstybiniai santykiai trečiajame dešimtmetyje ir taip buvo itin įtempti dėl Klaipėdos krašto priklausomybės ir augančio nacių spaudimo regione. Lietuvos vyriausybė, puikiai suprasdama savo pažeidžiamumą ir nenorėdama dar labiau komplikuoti situacijos su agresyvėjančiu kaimynu, galbūt stengėsi vengti atviro, tarptautinio konflikto.
Todėl labai tikėtina, kad oficialusis Kaunas buvo linkęs priimti vokiečių pateiktą „nelaimingo atsitikimo dėl audros“ versiją be jokio didesnio pasipriešinimo ar reikalavimo atlikti nepriklausomą tarptautinį tyrimą. Tuo pat metu Vokietijos pareigūnai stengėsi parodyti tariamą, beveik teatrališką pagarbą žuvusiems herojams. Jų kūnai buvo iškilmingai, su karinėmis garbės sargybomis palydėti į traukinį, vykstantį į Lietuvą. Tačiau toks perdėtas diplomatinis mandagumas daugeliui atrodė tik kaip patogi priedanga, siekiant greičiau užglaistyti incidentą ir nuslėpti tikrąsias įvykių aplinkybes.
Dažniausiai užduodami klausimai apie „Lituanicos“ skrydį
Ši epinė istorinė tema nuolat kelia visuomenės ir ypač jaunosios kartos susidomėjimą, todėl žemiau pateikiami išsamūs atsakymai į dažniausiai kylančius klausimus apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno legendinį skrydį.
Kiek tiksliai laiko truko „Lituanicos“ skrydis?
Lėktuvas „Lituanica“ ore be pertraukos išbuvo 37 valandas ir 11 minučių. Per šį sudėtingą laiką, kovodami su audromis, lakūnai įveikė įspūdingą 6411 kilometrų atstumą.
Ar skrydžio metu buvo pasiekti kokie nors aviacijos rekordai?
Taip. Pagal be nutūpimo įveiktą atstumą tai buvo antrasis rezultatas pasaulio aviacijos istorijoje tuo metu. Be to, vertinant itin sunkias oro sąlygas, radijo ryšio nebuvimą ir lėktuvo modifikacijas, tarptautiniai ekspertai pripažino, kad tai buvo vienas tiksliausių to meto skrydžių navigacijos požiūriu. Lakūnai idealiai laikėsi nustatyto kurso.
Kur šiuo metu galima pamatyti lėktuvo „Lituanica“ nuolaužas?
Išlikusios originalios lėktuvo nuolaužos – variklis, propelerio fragmentai, prietaisų skydelio dalys – taip pat lakūnų asmeniniai daiktai, drabužiai ir navigaciniai žemėlapiai yra atidžiai saugomi ir eksponuojami Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Ši ekspozicija leidžia iš arti pajusti istorijos dvelksmą.
Ar tiesa, kad lakūnai gabeno oficialų oro paštą?
Tai absoliuti tiesa. Šis skrydis pažymėjo pirmąjį istorijoje oficialų oro pašto gabenimą iš Šiaurės Amerikos žemyno į Lietuvą. Lakūnai skraidino specialiais, vardiniais pašto ženklais pažymėtus laiškus maišuose. Išlikę laiškai po katastrofos buvo surinkti ir pristatyti adresatams. Šiandien šie vokai su avarijos žymėmis yra laikomi didžiule, neįkainojama filatelinė vertybe viso pasaulio kolekcininkams.
Istorinė atmintis ir neužgęstantis tautos įkvėpimas
Stepono Dariaus ir Stasio Girėno testamentas, atidžiai surašytas dar prieš pakylant iš Niujorko oro uosto, tapo vienu svarbiausių, labiausiai jaudinančių patriotinių tekstų visoje Lietuvos istorijoje. Jame abu lakūnai savo sunkų skrydį ir jėgas dedikavo „Jaunajai Lietuvai“. Jie pabrėžė, kad net ir nesėkmės atveju, net jei lėktuvas dingtų vandenyno bangose, jų pastangos ir auka turėtų įkvėpti ateities kartas siekti didingų, atrodytų, neįmanomų tikslų ir nebijoti drąsių iššūkių. Būtent tai ir įvyko – nepaisant tragiškos ir krauju paženklintos pabaigos Soldino miške, „Lituanicos“ skrydis niekada nebuvo traktuojamas kaip pralaimėjimas.
Šiandien Dariaus ir Girėno veidai yra puikiai pažįstami kiekvienam lietuviui nuo mažų dienų. Jų vardais išdidžiai pavadintos centrinės gatvės, mokyklos, pagrindinis šalies stadionas Kaune. Jų atvaizdai ilgą laiką puošė nacionalinę valiutą – dešimties litų banknotą, kasdien primindami apie tautos herojus. Net ir praėjus beveik šimtmečiui, ši istorija nepraranda savo magijos ir aktualumo. Skrydžio detalės nuolat permąstomos, apie jas kuriami dokumentiniai ir vaidybiniai filmai, rašomos istorinį tyrimą atliekančios knygos. Galbūt absoliučiai tikslių, nepaneigiamų katastrofos aplinkybių mes niekada ir nesužinosime, tačiau paslaptis tik dar labiau sustiprina šio žygdarbio didybę. Dviejų lakūnų drąsa metant iššūkį beribiam vandenynui, nakties tamsai ir techninėms to meto galimybėms amžinai išlieka neblėstančiu tautinio pasididžiavimo šaltiniu ir gyvu įrodymu, kad vienybė, pasiaukojimas bei aukšti idealai yra kur kas stipresni už mirtį.
