Savanorystė dažnai piešiama kaip vienas kilniausių ir prasmingiausių žmogaus poelgių. Tai unikali galimybė neatlygintinai dalytis savo laiku, žiniomis, resursais ir šiluma su tais, kuriems to labiausiai reikia. Šiandieniniame pasaulyje, kai socialiniai tinklai nuolat mirga nuo pagalbos prašymų, atvirų kvietimų prisidėti prie įvairių iniciatyvų ar gelbėti krizinėse situacijose atsidūrusius asmenis, vis daugiau žmonių nusprendžia išbandyti savanorio vaidmenį. Tai neabejotinai pozityvi tendencija, rodanti didėjančią mūsų visuomenės brandą ir solidarumą. Visgi, realiame pasaulyje vien tik gero noro, didelio entuziazmo ir atviros širdies toli gražu nepakanka. Nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovai, krizių centrų darbuotojai ir socialiniai darbuotojai vis dažniau atvirai prabyla apie tai, kad nepasiruošęs, savo galimybių neįvertinęs ir pernelyg emocionalus žmogus reikalauja kur kas daugiau priežiūros, nei atneša realios naudos. Pasitaiko situacijų, kai didžiulis noras padėti atneša daugiau sumaišties, pažeidžia nusistovėjusias taisykles, o pats savanoris, nespėjęs suvokti savo galimybių ribų ir susidūręs su atšiauria realybe, labai greitai perdega ir pasitraukia iš veiklos, palikdamas organizaciją su nebaigtais darbais. Todėl prieš neriant į savanorišką veiklą, kiekvienam būtina atlikti asmeninius namų darbus, objektyviai įvertinti savo vidinę motyvaciją bei susipažinti su pagrindinėmis ekspertų suformuluotomis taisyklėmis, kurios užtikrina, kad jūsų teikiama pagalba bus tvari, atsakinga ir tikrai efektyvi.
Kodėl geras noras ne visada reiškia gerą rezultatą?
Daugelis pradedančiųjų savanorių į įvairias pagalbos organizacijas ar iniciatyvas ateina vedini labai stipraus, kartais net impulsyvaus emocinio impulso. Pamatę skaudžią nelaimę, patyrę sukrėtimą dėl socialinės neteisybės, skurdo ar gyvūnų kančios, jie nori veikti čia ir dabar, siekdami nedelsiant pakeisti situaciją. Nors šis vidinis impulsas yra labai žmogiškas, natūralus ir suprantamas, remiantis ilgamete ekspertų patirtimi, jis retai sukuria tvarią ilgalaikę vertę. Profesionaliai veikiančių organizacijų darbas paprastai remiasi griežtais veiklos protokolais, detaliu planavimu, biudžeto rėmais ir labai aiškiu pareigų bei atsakomybių pasidalijimu. Kai naujas savanoris veikia tik vedinas impulsų, jis rizikuoja pažeisti nusistovėjusią tvarką, trukdyti profesionalams atlikti savo darbą ar net netyčia pakenkti tiems pažeidžiamiems asmenims, kuriems bandoma padėti.
Puikus to pavyzdys – darbas su traumuotais žmonėmis krizių centruose ar pabėgėlių stovyklose. Ten dirbantys psichologai ir socialiniai darbuotojai ilgus metus studijuoja ir mokosi, kaip saugiai bendrauti su gilią traumą patyrusiais asmenimis. Tuo tarpu nepatyręs, nors ir be galo empatiškas savanoris, turėdamas pačius geriausius ketinimus, vos vienu netinkamai suformuluotu klausimu ar ne vietoje ištartu komentaru gali atverti senas emocines žaizdas ir sukelti antrinę traumą. Be to, egzistuoja ir vadinamasis „gelbėtojo sindromas“, kai pagalba teikiama ne tam, kad būtų patenkinti realūs kito žmogaus poreikiai, bet tam, kad pats savanoris pasijustų svarbus, reikalingas ir moraliai pranašesnis. Toks požiūris iškreipia visą savanorystės esmę ir dažniausiai tampa tiesioginiu keliu į konfliktus su organizacijos vadovais.
Pagrindinės klaidos, kurias daro pradedantieji savanoriai
Norint išvengti nemalonių situacijų, kai tampate ne efektyviu pagalbininku, o papildomu rūpesčiu koordinatoriams, ypač svarbu žinoti, atpažinti ir kritiškai vertinti dažniausiai daromas klaidas. Nors kiekviena savanorystės sritis turi savo specifiką, ekspertai išskiria kelias universalias sritis, kuriose dažniausiai suklumpa entuziastingi naujokai.
Savo galimybių ir laiko pervertinimas
Viena dažniausių ir destruktyviausių problemų savanorystėje – visiškai neadekvatus savo turimo laiko, fizinės ir emocinės energijos vertinimas. Vedini pradinio entuziazmo, nauji savanoriai dažnai lengva ranka pažada skirti dešimtis valandų per savaitę, visiškai pamiršdami savo tiesioginį apmokamą darbą, šeimos poreikius, asmeninį gyvenimą ar net elementarų poilsį. Pradžioje jie dirba pilnu pajėgumu, tačiau po kelių savaičių ar mėnesių neišvengiamai susiduria su nuovargiu. Prasideda vėlavimai, neatvykimai, o galiausiai žmogus tiesiog „dingsta“ be jokio paaiškinimo. Organizacijai tai reiškia ne tik prarastą darbo jėgą, bet ir veltui iššvaistytus resursus apmokant ir integruojant tą žmogų į komandą.
Pagalbos siūlymas ten, kur jos nereikia, ir rutinos vengimas
Labai dažnai žmonės į savanorystę ateina su labai aiškia, romantizuota vizija, ką jie ten nori daryti. Jie tikisi tiesioginio kontakto su pagalbos gavėjais, nori matyti dramatiškus pokyčius ir jausti momentinį dėkingumą. Tačiau realybė tokia, kad daugumai NVO kasdien reikia paprastų, nepastebimų, rutininių darbų atlikėjų. Organizacijoms gyvybiškai trūksta žmonių, kurie kantriai rūšiuotų atneštą paramą, valandas vestų duomenis į nuobodžias „Excel“ lenteles, pakuotų dėžes, atsilieptų į skambučius ar tiesiog valytų patalpas po renginių. Jei savanoris arogantiškai atsisako šių vadinamųjų juodų darbų ir reikalauja „prasmingesnės“ ar „jo kvalifikaciją atitinkančios“ užduoties ten, kur jos nereikia, jis tiesiog apkrauna koordinatorius papildomu darbu bandant jam surasti dirbtinės veiklos.
Asmeninių ir emocinių ribų nebuvimas
Pagalba kitam natūraliai reikalauja empatijos, tačiau pernelyg didelis įsijautimas į kito žmogaus ar gyvūno skausmą gali tapti pražūtingas pačiam savanoriui. Neprofesionalus ir ribų nenustatęs savanoris dažnai parsineša svetimas problemas į savo namus, praranda miegą, jaučia nuolatinį nerimą ir galiausiai patiria sunkų emocinį perdegimą. Be to, nemokėjimas išlaikyti profesionalaus atstumo gali privesti prie netinkamų sprendimų: pavyzdžiui, savanoris gali pradėti dalinti asmeninius patarimus teisės ar medicinos klausimais neturėdamas tam kvalifikacijos, arba skolinti asmeninius pinigus organizacijos klientams, kas griežtai draudžiama daugelio NVO etikos kodeksuose.
Ekspertų patarimai: kaip tinkamai pasiruošti savanorystei
Tinkamas, apgalvotas ir ramus pasiruošimas yra tikrasis raktas į sėkmingą, abipusiai naudingą ir ilgalaikę savanorystę. Štai kokius konkrečius žingsnius ilgametę patirtį turintys savanorių koordinatoriai ir ekspertai rekomenduoja atlikti dar prieš užpildant savanorio anketą ar peržengiant organizacijos slenkstį.
- Gili ir sąžininga motyvacijos analizė. Prieš pradedant veikti, privalote nuoširdžiai atsakyti sau į klausimą: kodėl iš tiesų aš noriu tai daryti? Ar siekiu realiai padėti kitiems, ar bandau pabėgti nuo slegiančių asmeninių problemų? Galbūt jaučiu kaltės jausmą dėl savo privilegijuoto gyvenimo? O gal tiesiog ieškau socialinio pripažinimo, noriu papildyti savo gyvenimo aprašymą ar gauti gražių nuotraukų socialiniams tinklams? Tvirta, teisinga ir į kitą orientuota motyvacija yra vienintelis dalykas, kuris padės nepasiduoti, kai pasidarys sunku ir nuobodu.
- Išsamus organizacijos tyrimas. Neskubėkite siūlyti pagalbos pirmai pasitaikiusiai organizacijai. Atidžiai pasidomėkite jos misija, vizija, ilgalaikėmis vertybėmis ir veiklos principais. Perskaitykite jų metines ataskaitas, panagrinėkite, kokių konkrečių pozicijų ar kompetencijų jiems trūksta šiuo metu. Pasirinkę organizaciją, kurios vertybės visiškai rezonuoja su jūsų asmeninėmis, jausitės kur kas komfortiškiau ir dirbsite efektyviau.
- Konkrečių asmeninių ribų nustatymas. Iš anksto, dar prieš pirmąjį pokalbį su koordinatoriumi, nuspręskite, kiek realiai laiko galite paaukoti. Geriau tvirtai pažadėti vos tris valandas per mėnesį, bet to pažado griežtai laikytis metus laiko, nei pažadėti dvidešimt valandų per savaitę ir perdegus dingti po dviejų savaičių. Stabilumas ir nuspėjamumas organizacijoms yra kur kas vertingesnis už trumpalaikius heroizmo pliūpsnius.
- Atvirumas mokymuisi ir taisyklių priėmimas. Ateikite su vadinamąja „tuščio lapo“ nuostata. Net jei esate aukščiausio lygio vadovas ar puikus savo srities profesionalas versle, nevyriausybiniame sektoriuje galioja visiškai kitokios taisyklės ir dinamika. Būkite pasiruošę atidžiai klausytis instrukcijų, uoliai dalyvauti privalomuose mokymuose ir besąlygiškai paklusti organizacijos vidiniams protokolams.
Psichologinis atsparumas: kodėl tai svarbiau už entuziazmą
Savanoriaujant, ypač socialinėje sferoje, gyvūnų prieglaudose ar krizių įveikimo srityje, kasdien tenka tiesiogiai susidurti su sudėtingomis situacijomis, kurios neišvengiamai kelia frustraciją, bejėgiškumą, pyktį ar gilų liūdesį. Šios kylančios emocijos yra visiškai natūrali žmogiška reakcija, tačiau nevaldomos ir nereflektuojamos jos greitai tampa kliūtimi teikti objektyvią ir kokybišką pagalbą. Psichologinis atsparumas, kurį akcentuoja ekspertai, yra gebėjimas išlaikyti vidinę pusiausvyrą susidūrus su stresoriais ir mokėjimas sveikai apdoroti negatyvias patirtis.
Kiekvienas kokybiškai dirbantis savanoris privalo išmokti aiškiai atskirti savo asmeninį gyvenimą nuo savanoriškos veiklos. Tai reiškia išugdytą gebėjimą po budėjimo ar pamainos tiesiogine to žodžio prasme „uždaryti duris“ ir palikti visas savanorystės metu patirtas emocijas bei iškilusius rūpesčius organizacijos viduje. Be šio kritiškai svarbaus įgūdžio, savanoris tampa ne tik pažeidžiamas pats, bet ir virsta dar vienu asmeniu, kurį nuolat tenka guosti ir psichologiškai palaikyti organizacijos darbuotojams. Tai neabejotinai tampa našta, atimančia laiką nuo tiesioginių klientų problemų sprendimo. Būtent dėl šios priežasties reguliari asmeninė savirefleksija, atviras bendravimas, dalyvavimas supervizijose (jei organizacija jas organizuoja) ir nuolatinis palaikomasis ryšys su kitais labiau patyrusiais savanoriais yra būtini ilgalaikės savanorystės elementai.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kiek laiko turėčiau skirti savanorystei, kad iš tikrųjų būčiau naudingas organizacijai?
Vieno teisingo ir universalaus atsakymo nėra, nes viskas priklauso nuo konkrečios organizacijos specifikos ir jūsų asmeninių galimybių. Tačiau ekspertai vieningai sutaria, kad net ir 2 ar 4 valandos per mėnesį gali būti nepaprastai vertingos, jeigu jos yra reguliarios ir visiškai patikimos. Pagrindinė taisyklė – sistemingumas ir pastovumas visada nugali vienkartinius, nors ir didžiulius, bet išsekinančius laiko paaukojimus.
Ką turėčiau daryti, jei jaučiu, kad savanoriaujant darosi per sunku atlaikyti emocinį krūvį?
Jei pajutote pirmuosius perdegimo ar emocinio išsekimo simptomus, privalote nedelsiant, be jokio kaltės jausmo, apie tai informuoti savo tiesioginį savanorių koordinatorių. Niekas iš jūsų nesitiki, kad būsite bejausmis robotas ar superherojus. Paprašykite pertraukos, pasikalbėkite su psichologu ar pasidalinkite jausmais su patyrusiais kolegomis. Brandžios organizacijos visada mieliau išleis jus kelių mėnesių atostogų, kad atgautumėte jėgas, nei praras jus visam laikui dėl nesuvaldyto perdegimo.
Ar tikrai galiu pradėti savanoriauti, jei neturiu jokių specifinių įgūdžių ar išsilavinimo?
Tikrai taip. Nors specializuotos žinios (pavyzdžiui, teisės, medicinos, IT ar komunikacijos) visada yra laukiamos ir labai vertinamos, daugumai organizacijų nuolat ir dramatiškai trūksta tiesiog darbščių rankų, galinčių atlikti pačius paprasčiausius ir kasdieniškiausius darbus. Prekių ar rūbų rūšiavimas, krovinių nešiojimas, siuntų pakavimas, aplinkos tvarkymas, gyvūnų narvų valymas – tai baziniai darbai, kuriems nereikia diplomo. Jūsų atiduodamas laikas, fizinis darbas ir nuoširdus noras padėti yra patys svarbiausi ir paklausiausi įgūdžiai nevyriausybiniame sektoriuje.
Kaip elgtis situacijoje, jei visiškai nepritariu organizacijos taikomiems darbo metodams ar taisyklėms?
Visų pirma, nuraminkite savo ego ir pabandykite įsigilinti, kodėl yra taikomi būtent tokie metodai. Dažniausiai už iš pažiūros nelogiškų taisyklių slypi labai skaudi ilgametė organizacijos patirtis, nudegimai ar net teisiniai reikalavimai, kurių jūs tiesiog nežinote. Jei išsiaiškinus priežastis vis tiek manote, kad kažkas daroma neefektyviai ar neetiškai, konstruktyviai ir be emocijų išsakykite savo argumentuotus pastebėjimus koordinatoriams. Jeigu matote, kad jūsų pamatinės vertybės iš esmės ir negrįžtamai prasilenkia su organizacijos kryptimi, garbingiausias ir protingiausias sprendimas – taikiai pasitraukti ir susirasti kitą, jūsų asmeninę pasaulėžiūrą labiau atitinkančią bendruomenę.
Ar kiekvienas žmogus iš prigimties tinka savanoriškai veiklai?
Nors noras daryti gera slypi daugelyje mūsų, savanorystė tam tikrose itin jautriose srityse (pavyzdžiui, savižudybių prevencijos linijose, hospisuose ar darbe su sunkiai sergančiais vaikais) tikrai tinka ne visiems. Tai reikalauja didelio psichologinio atsparumo, brandos ir specifinių asmenybės bruožų. Tačiau savanorystės formų yra tiek daug ir tokių įvairių, kad praktiškai kiekvienas žmogus, turintis bent lašelį motyvacijos, gali rasti sau tinkamą nišą, kurioje jo indėlis – ar tai būtų tekstų vertimas sėdint namuose, ar medžių sodinimas miške – atneš apčiuopiamą naudą, netampant našta aplinkiniams.
Kantrybės ir ilgalaikio bendradarbiavimo galia
Verta visada prisiminti, kad prasminga savanorystė toli gražu nėra koks nors vienkartinis, trumpalaikis heroizmo aktas, kurį atlikus galima tikėtis ovacijų. Iš tiesų, tai yra kantrus, nuoseklus, tęstinis procesas ir nuolatinis bendradarbiavimas tiek su organizacija, tiek su visa bendruomene. Tikrasis, gilus ir apčiuopiamas teigiamas socialinis pokytis visuomenėje atsiranda tik tada, kai savanoris iš laisvo pagalbininko pamažu transformuojasi į visiškai patikimą, laiko patikrintą organizacijos partnerį. Tai reiškia tvirtą vidinį įsipareigojimą atvykti sutartu laiku bet kokiomis oro sąlygomis, gebėjimą kokybiškai atlikti net ir pačias nuobodžiausias, nematomas ar rutiniškas užduotis be jokių išankstinių pretenzijų ir, be jokios abejonės, gebėjimą sklandžiai dirbti vienoje komandoje, atidedant asmenines ambicijas į šalį.
Pasitikėjimas tarp nevyriausybinių organizacijų profesionalų ir savanorių neatsiranda per vieną dieną – jis yra kuriamas pamažu, per konkretų, realų darbą. Kai organizacijos vadovai ar koordinatoriai žino, kad gali jumis šimtu procentų kliautis pačiose netikėčiausiose ar stresinėse situacijose, kai jie akivaizdžiai mato jūsų prisiimamą atsakomybę, diskretiškumą ir gilų pagarbos jausmą nustatytoms riboms, tuomet jums natūraliai atsiveria durys prisidėti prie kur kas sudėtingesnių, įdomesnių ir gerokai didesnį tiesioginį poveikį turinčių projektų. Tie asmenys, kurie atranda savyje jėgų sėkmingai suvaldyti savo pradinį maksimalizmą, pažaboti norą „išgelbėti visą pasaulį per vieną dieną“ ir transformuoja šią energiją į disciplinuotą, tylų, bet be galo nuoseklų darbą, galiausiai sukuria tiesiog neįkainojamą ir ilgalaikę vertę visai bendruomenei. Būtent toks brandus, išlaikytas ir adekvatus požiūris garantuoja, kad jūsų pirminis kilnus noras padėti išliks nepaprastai galinga, pokyčius nešančia kuriamąja jėga, o ne taps dar vienu sunkiu, papildomu iššūkiu tiems profesionalams, kurie kasdien, neskaičiuodami valandų, stovi pagalbos teikimo pačiose priešakinėse linijose.
