Kodėl visi tapo informacijos ekspertais, bet niekas nieko nebežino
Gyvenome keistais laikais. Kiekvienas turi išmanųjį telefoną, prieigą prie begalinės informacijos, tačiau vis sunkiau atskirti, kas tiesa, o kas – gražiai supakuota melo versija. Socialiniuose tinkluose draugai dalijasi straipsniais su šokiruojančiais antraštėmis, dėdė per šeimos pietus cituoja kažkokį tinklaraštį kaip absoliučią tiesą, o žiniasklaida pati kartais taip skuba būti pirmoji, kad faktai lieka antroje vietoje.
Problema ta, kad dauguma žmonių mano esą pakankamai protingi, kad nepatektų į dezinformacijos spąstus. „Aš gi ne kvailas, aš atpažinsiu melą”, – galvojame. Bet realybė kitokia. Patikėti netikromis naujienomis gali absoliučiai bet kas, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar intelekto. Tai veikia ne proto, o emocijų lygmenyje. Kai informacija atitinka mūsų įsitikinimus arba sukelia stiprią emocinę reakciją, kritinis mąstymas tiesiog išsijungia.
Taigi kaip nepasimesti šiame informaciniame chaose? Nėra jokio stebuklo recepto, bet yra keletas praktinių būdų, kaip bent kiek padidinti savo šansus nepatekti į dezinformacijos pinkles.
Sustok ir pakvėpuok prieš spausdamas „Dalintis”
Pirmasis ir paprasčiausias patarimas skamba beveik juokingai: tiesiog sustok. Nesiskubink. Kai matai naujieną, kuri sukelia stiprią reakciją – pyktį, džiaugsmą, šoką, baimę – tai pats pavojingiausias momentas. Būtent tada esi labiausiai pažeidžiamas.
Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kaip veikia žmogaus psichologija. Jie tyčia kuria turinį, kuris sukelia emocijas, nes žmonės emociškai įkrauta informacija dalijasi daug noriau nei sausu faktu. Matei antraštę „Vyriausybė slapta planuoja uždrausti…”? Pirmas impulsas – nusiųsti draugams, parašyti piktą komentarą. Bet būtent čia ir reikia sustoti.
Praktiškai tai reiškia: pamatei kažką šokiruojančio – uždek telefoną ar uždaryk naršyklę bent penkioms minutėms. Eik atsigerti vandens, pažiūrėk pro langą. Skamba kvailai? Galbūt. Bet veikia. Po kelių minučių emocinis krūvis sumažėja ir gali pažvelgti į informaciją šalčiau.
Šaltinio reputacija – ne viskas, bet daug kas
Antrasis dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį, – kas skelbia informaciją. Bet čia reikia būti atsargiems, nes šis patarimas turi savo spąstų.
Taip, akivaizdu, kad naujiena iš žinomo, pripažinto žiniasklaidos šaltinio paprastai patikimesnė nei iš tinklaraščio „Tikroji-tiesa-kurią-slepia.lt”. Bet problema ta, kad net rimti žiniasklaidos kanalai kartais klysta, skuba, pernelyg pasitiki šaltiniais arba tiesiog turi savo politinę darbotvarkę.
Taigi žiūrėti į šaltinį reikia, bet ne aklai pasitikėti. Geriau užduoti sau klausimus: ar šis šaltinis specializuojasi šioje temoje? Ar jie anksčiau yra skleidę netikslią informaciją? Ar galiu rasti šią naujieną ir kituose šaltiniuose? Jei svarbi naujiena pasirodo tik viename portale – tai didelis raudonas vėliavėlis.
Dar vienas niuansas – įvairūs „nepriklausomi” ar „alternatyvūs” žiniasklaidos šaltiniai. Jie dažnai pozicionuojasi kaip kovotojai už tiesą prieš „oficialią propagandą”. Kai kurie iš jų tikrai daro gerą žurnalistinį darbą. Bet dauguma – tiesiog skleidžia dar didesnę propagandą, tik iš kitos pusės. Nepriklausomumas pavadinime dar nereiškia objektyvumo turinyje.
Antraštė meluoja beveik visada
Štai tau nemalonus faktas: dauguma žmonių skaito tik antraštes. Tyrimai rodo, kad net 60% žmonių dalijasi straipsniais socialiniuose tinkluose neperskaitę jų turinio. Ir žiniasklaida tai puikiai žino.
Todėl antraštės tapo vis labiau manipuliatyvios. Jos skirtos ne informuoti, o pritraukti dėmesį, sukelti emocijas, priversti paspausti. Tai vadinama „clickbait” – masalo paspaudimams. Ir tai veikia ne tik abejotinuose portaluose, bet ir visai rimtoje žiniasklaidoje.
Praktinis patarimas čia paprastas: visada skaityk bent pirmą straipsnio pastraipą. Dažnai paaiškėja, kad antraštė yra išpūsta, iškreipta ar tiesiog melaginga. Antraštėje parašyta „Mokslininkai įrodė, kad kava sukelia vėžį”, o straipsnyje – „vienas tyrimas su pelėmis parodė silpną koreliaciją tarp ekstremalių kofeino dozių ir tam tikrų ląstelių pokyčių”.
Matai skirtumą? Antraštė ir turinys gali būti du skirtingi dalykai. Ir tai nėra atsitiktinumas – tai strategija.
Patikrink datą ir kontekstą
Labai populiarus dezinformacijos triukas – senos naujienos pateikimas kaip naujų. Pasidalini straipsniu apie kokį skandalą, o vėliau paaiškėja, kad tai įvyko prieš penkerius metus ir jau seniai išsiaiškinta.
Arba dar blogiau – nuotraukos ir vaizdo įrašai iš visai kito konteksto. Matai šokiruojančią nuotrauką su aprašu „žiūrėkite, kas vyksta dabar mūsų šalyje”, o iš tikrųjų tai kadras iš kito miesto, kitos šalies ar net iš filmo.
Kaip to išvengti? Visada patikrink publikavimo datą. Jei jos nėra arba ji sunkiai randama – jau įtartina. Jei matai nuotrauką ar video, pabandyk atlikti atvirkštinę paiešką Google Images. Dažnai greitai paaiškėja, kad tas pats vaizdas jau seniai cirkuliuoja internete su visai kitu kontekstu.
Kontekstas apskritai yra raktas. Galima paimti visiškai tikrą faktą, išplėšti jį iš konteksto ir sukurti visiškai klaidingą įspūdį. Politikas pasakė kažką konkrečioje situacijoje, konkrečiu klausimu, bet iš to ištraukiama viena frazė ir pateikiama taip, tarsi tai būtų jo bendroji pozicija. Tai ne tiesioginis melas, bet rezultatas tas pats – žmonės suklaidinami.
Kas už to stovi ir kam tai naudinga
Vienas iš galingiausių klausimų, kurį gali užduoti skaitydamas bet kokią informaciją: kam tai naudinga? Kas nori, kad aš patikėčiau šia informacija ir kaip jie iš to gauna naudos?
Dezinformacija retai skleidžiama tiesiog taip sau. Dažniausiai už jos stovi konkretūs interesai – politiniai, ekonominiai, ideologiniai. Kartais tai akivaizdu – pavyzdžiui, straipsnis apie tai, kaip nuostabus konkretus produktas, o pabaigoje – nuoroda jį pirkti. Bet dažnai tai subtiliau.
Politinė dezinformacija skirta formuoti nuomonę, diskredituoti oponentus, kelti paniką ar atvirkščiai – nuraminti, kai reikėtų nerimti. Ekonominė dezinformacija gali manipuliuoti rinkos kainomis, skatinti ar stabdyti investicijas. Ideologinė – formuoti pasaulėžiūrą, kurti „mes prieš juos” mentalitetą.
Užduok sau klausimą: jei patikėsiu šia informacija, kaip tai pakeis mano elgesį? Ar pradėsiu ko nors bijoti? Ar kam nors pykti? Ar ką nors pirkti? Ar balsuoti tam tikru būdu? Jei atsakymas teigiamas – dar atidžiau pažiūrėk, kas ir kodėl nori tokio tavo elgesio.
Faktų tikrinimo įrankiai egzistuoja ne be reikalo
Gera žinia ta, kad nesi vienas šioje kovoje. Egzistuoja organizacijos ir įrankiai, kurių tikslas – tikrinti faktus ir demaskuoti dezinformaciją.
Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, „15min” turi panašią rubriką, yra ir tarptautiniai projektai kaip „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kiti. Jie tiria populiarias naujienas, patikrina faktus ir paskelbia išvadas.
Ar jie tobuli? Ne. Ar jie patys gali turėti šališkumą? Taip, gali. Bet vis tiek tai daug geresnis šaltinis nei atsitiktinis straipsnis socialiniuose tinkluose. Bent jau šie projektai atskleidžia savo metodologiją, nurodo šaltinius, pripažįsta klaidas, kai jas padaro.
Praktiškai: kai abejoji informacija, įvesk ją į Google kartu su žodžiais „fact check” ar „demaskavimas”. Dažnai greitai rasi, ar kažkas jau yra patikrinęs šią informaciją ir kokios išvados.
Taip pat naudingi įrankiai kaip „Google Reverse Image Search” nuotraukoms tikrinti ar „InVID” vaizdo įrašams analizuoti. Jie padeda nustatyti, ar vaizdas tikrai tas, už ką save skelbia.
Tavo paties šališkumas – didžiausia problema
Dabar pats nemaloniausias dalykas, apie kurį reikia kalbėti: didžiausia problema – ne ten, išorėje, o čia, tavo galvoje. Mes visi turime tai, kas vadinama „patvirtinimo šališkumu” (confirmation bias). Tai reiškia, kad linkę tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų jau turimus įsitikinimus, ir atmesti informaciją, kuri jiems prieštarauja.
Jei manai, kad vyriausybė yra korumpuota – patikėsi bet kokia naujiena apie korupciją, net jei ji bus silpnai pagrįsta. Jei manai, kad tam tikra politinė partija yra puiki – ignoruosi ar racionalizuosi bet kokią neigiamą informaciją apie ją. Tai veikia visus, visose politinio spektro pusėse, visose temose.
Ir štai kas labiausiai bauginanti: kuo labiau esi įsitikinęs, kad tu pats esi objektyvus ir nepateki į šališkumo spąstus, tuo labiau tikėtina, kad būtent į juos ir pateki. Žmonės, kurie mano esą atsparūs manipuliacijoms, dažnai būna pažeidžiamiausi, nes nenori pripažinti galimybės, kad gali klysti.
Kaip su tuo kovoti? Sąmoningai ieškoti informacijos, kuri prieštarauja tavo įsitikinimams. Skaityti šaltinius, su kuriais paprastai nesutinki. Klausti savęs: „O jei aš klystų šiuo klausimu, kaip tai atrodytų?” Tai sunku, nemalonu, bet būtina.
Kai informacinis triukšmas tampa naująja norma
Galiausiai reikia pripažinti vieną nemalonią tiesą: tobulai patikimos informacijos ekosistemos nebus. Bent jau artimiausiu metu. Dezinformacija, manipuliacija, pusiau tiesos – tai dabar mūsų realybės dalis. Ir tai tik blogės, nes technologijos, leidžiančios kurti įtikinamą netikrą turinį (deepfakes, AI generuotas tekstas ir panašiai), tampa vis prieinamesnės.
Bet tai nereiškia, kad reikia nusileisti ir patikėti, jog tiesos apskritai nėra. Tai būtų dar blogiau nei patikėti bet kokia dezinformacija. Kai žmonės nusprendžia, kad „visi meluoja, tad nesvarbu, kuo tikėti”, jie tampa lengviausiais manipuliavimo objektais. Jei tau nesvarbu, kas tiesa – kas nors kitas nuspręs už tave, kuo turėtum tikėti.
Realistinis požiūris toks: informacijos higiena turi tapti kasdiene praktika, kaip dantų valymas. Ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinė įpročių sistema. Sustoti prieš dalijantis. Patikrinti šaltinį. Perskaityti daugiau nei antraštę. Paieškoti alternatyvių šaltinių. Pripažinti savo šališkumą. Neskubėti su išvadomis.
Ar tai garantuoja, kad niekada nepatikėsi dezinformacija? Ne. Bet sumažina riziką. Ir jei daugiau žmonių pradėtų taikyti bent keletą šių principų, dezinformacijos skleidėjams būtų daug sunkiau. Jų verslo modelis remiasi tuo, kad žmonės negalvoja, nesigilina, reaguoja emociškai ir greitai dalijasi. Sulėtink procesą, įjunk galvojimą – ir jau esi daug atsparesnis.
Galiausiai, būk kantrus sau. Visi kartais suklysta, visi kartais patiki tuo, kuo neturėtų. Svarbu ne niekada neklysti, o pripažinti klaidas, kai jos paaiškėja, ir mokytis iš jų. Informacinis raštingumas – ne įgimta savybė, o įgūdis, kurį galima lavinti. Ir dabar, kai informacijos srautai tik didėja, šis įgūdis tampa ne prabanga, o būtinybe.
