Kodėl šiandien taip sunku atskirti tiesą nuo melo
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus draugas pasidalino feisbuke sensacinga žinia apie tai, kad mokslininkiai atrado būdą išgydyti vėžį per dvi savaites. Straipsnis atrodė įtikinamas – buvo nuotraukos, citatos, net kažkokios statistikos lentelės. Tik kai pradėjau gilintis, paaiškėjo, kad tai visiškas melas, sukurtas tam, kad žmonės spustelėtų ir perskaitytų.
Internetas tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu daugeliui mūsų. Tačiau kartu su neribotomis galimybėmis atėjo ir neriboti iššūkiai. Dezinformacija plinta greičiau nei bet kada anksčiau, o atskirti tikras naujienas nuo melaginų darosi vis sudėtingiau. Ne todėl, kad būtume kvailėjantys – tiesiog tie, kurie kuria melagingą turinį, tampa vis profesionalesni.
Problema ta, kad mūsų smegenys nesukurtos šiam informacijos srautui apdoroti. Evoliucijos požiūriu, mes vis dar esame pritaikyti gyventi mažose bendruomenėse, kur informacija sklinda lėtai ir patikrintai. Dabar per kelias sekundes galime pasiekti milijonus šaltinių, bet neturime įgimto mechanizmo, kuris padėtų atskirti, kas iš to patikima.
Pirmasis žingsnis: sustok ir pagalvok prieš dalindamasis
Pats paprasčiausias, bet kartu efektyviausias patarimas – nesiskubink. Kai matai kažką šokiruojančio ar labai jaudinančio, pirmasis instinktas yra tuo pasidalinti. Būtent į tai ir skaičiuoja tie, kurie skleidžia melagingą informaciją.
Padaryk paprastą testą: kai pamatai naujieną, kuri kelia stiprią emocinę reakciją (pyktį, baimę, susižavėjimą), sustok bent penkioms minutėms. Klausk savęs – kodėl ši informacija mane taip veikia? Ar tai nėra per daug patogu mano įsitikinimams? Ar tai nepatvirtina būtent to, ką aš ir taip norėčiau tikėti?
Dažnai pastebiu, kad labiausiai plinta būtent tos naujienos, kurios atitinka žmonių jau turimus įsitikinimus. Jei esi įsitikinęs, kad tam tikra politinė partija bloga, lengvai patikėsi bet kokia negativa apie ją – net jei ta informacija būtų išgalvota. Tai veikia visų pusių žmones, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų.
Šaltinio patikrinimas: kas už to stovi
Vienas iš svarbiausių dalykų – suprasti, kas sukūrė tą informaciją, kurią skaitai. Tai nėra sudėtinga, bet reikalauja kelių papildomų paspaudimų.
Pirmiausia pažiūrėk į patį puslapį. Ar tai žinomas naujienų portalas? Ar jame yra skyrius „Apie mus”? Ar nurodyta redakcija, kontaktai? Jei svetainė atrodo kaip naujienos, bet neturi jokios informacijos apie save – tai jau pirmas raudonas vėliavėlė.
Labai dažnai melagingos naujienos sklinda per puslapius, kurių pavadinimai panašūs į tikrų naujienų portalų pavadinimus. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” ar kažkas panašaus. Atkreipk dėmesį į URL adresą – tai užtrunka sekundę, bet gali išgelbėti nuo apgaulės.
Dar vienas būdas – įvesk svetainės pavadinimą į paieškos sistemą kartu su žodžiu „patikimumas” ar „apžvalga”. Dažnai rasi informacijos, ar tas šaltinis žinomas kaip platinantis dezinformaciją. Yra net specialių puslapių, kurie seka ir katalogizuoja nepatikimus šaltinius.
Kryžminis tikrinimas: ar kiti apie tai rašo
Jei kažkas tikrai įvyko, apie tai rašys ne vienas šaltinis. Tai paprastas, bet labai efektyvus būdas patikrinti informaciją.
Kai matai sensacingą naujieną, paieškoje įvesk pagrindinę jos temą ar faktą. Jei tai tikra istorija, ją turėtų aprašyti bent keli patikimi naujienų portalai. Jei randi tik vieną šaltinį, arba tik kelis nežinomus puslapius – labai tikėtina, kad tai netiesa.
Tačiau čia yra viena gudrybė. Kartais melaginga informacija kopijuojama į daugelį skirtingų puslapių, sukuriant iliuziją, kad „visi apie tai rašo”. Todėl svarbu ne tik kiekis, bet ir kokybė. Ar apie tai rašo žinomi, nusistovėję naujienų portalai? Ar rašo užsienio žiniasklaida, jei tai tarptautinė tema?
Dar vienas niuansas – pasižiūrėk, ar visi šaltiniai nurodo tą patį pirminį šaltinį. Jei dešimt puslapių rašo tą pačią istoriją, bet visi nurodo vienas kitą arba tą patį abejotiną šaltinį, tai ne kryžminis patvirtinimas, o tik to paties melo kartojimas.
Datos ir kontekstas: kada tai buvo
Vienas iš dažniausių dezinformacijos būdų – senos naujienos pateikiamos kaip šviežios. Matau tai nuolat socialiniuose tinkluose.
Visada patikrink, kada straipsnis buvo parašytas. Daugelis svetainių nurodo datą viršuje ar apačioje. Jei datos nėra – jau įtartina. Kodėl naujienų portalas slėptų, kada informacija buvo paskelbta?
Ypač svarbu tai politinių įvykių ar krizių metu. Pavyzdžiui, per pandemiją mačiau daugybę straipsnių apie „naujus tyrimus”, kurie iš tikrųjų buvo parašyti prieš metus ar daugiau. Kontekstas per tą laiką pasikeitė, bet straipsnis buvo dalijamas taip, tarsi būtų šviežias.
Taip pat verta pasižiūrėti į nuotraukas. Ar jos tikrai iš to įvykio, apie kurį rašoma? Galima naudoti atvirkštinę paiešką pagal paveikslėlį (Google Images turi tokią funkciją). Tiesiog įkelk nuotrauką ir pamatysi, kur dar ji buvo naudota. Dažnai paaiškėja, kad nuotrauka iš visai kito įvykio ar net kitos šalies.
Ekspertų nuomonės ir citatos: ar jos tikros
Melagingos naujienos dažnai naudoja „ekspertų” nuomones ar mokslinių tyrimų citatas, kad atrodytų patikimiau. Bet kaip patikrinti, ar tie ekspertai tikri ir ar jie tikrai tai pasakė?
Jei straipsnyje cituojamas ekspertas, įvesk jo vardą į paieškos sistemą. Ar toks žmogus egzistuoja? Ar jis tikrai dirba toje srityje? Ar turi atitinkamą išsilavinimą ir patirtį? Kartais „ekspertai” pasirodo esą visiškai išgalvoti arba realūs žmonės, bet ne iš tos srities.
Jei nurodomas mokslinis tyrimas, pabandyk jį rasti. Dažnai straipsniuose rašoma „tyrimai rodo”, bet nenurodomos jokios nuorodos. Tikri moksliniai straipsniai turi DOI numerį arba bent jau aiškų pavadinimą ir autorių sąrašą. Jei to nėra – greičiausiai tas „tyrimas” neegzistuoja arba yra labai iškreiptas.
Dar vienas dalykas – kontekstas. Net jei citata tikra, ji gali būti ištraukta iš konteksto taip, kad reikšmė visiškai pasikeičia. Jei įmanoma, pabandyk rasti pilną originalų tekstą ar interviu, iš kurio paimta citata.
Atpažink dažniausias manipuliavimo technikas
Yra keletas klasikinių būdų, kaip dezinformacija bando atrodyti patikima. Kai juos pažįsti, tampa daug lengviau apsisaugoti.
Pirmiausia – sensacingos antraštės. Jei antraštė atrodo pernelyg šokiruojanti ar neįtikėtina, greičiausiai taip ir yra. „Mokslininkai šokiruoti: atrastas būdas gyventi 200 metų!” – tokios antraštės beveik visada veda į melagingą ar labai iškreiptą informaciją.
Antra – emocinis manipuliavimas. Jei straipsnis skirtas sukelti stiprią emocinę reakciją (pyktį, baimę, pasibjaurėjimą), bet nepateikia aiškių faktų ir šaltinių – būk atsargus. Tai nereiškia, kad visos emocionalios naujienos melagingos, bet tai yra būdas apgauti tavo kritinį mąstymą.
Trečia – apibendrinimas ir stereotipai. „Visi politikai vagys”, „Niekas apie tai nekalba”, „Žiniasklaida tyli” – tokie teiginiai beveik visada neteisingi. Realybė paprastai sudėtingesnė nei tokie juodai balti apibendrinmai.
Ketvirta – sąmokslo teorijos. Jos dažnai turi bendrą struktūrą: yra „jie” (galingi blogiečiai), kurie kažką slepia nuo „mūsų” (paprastų žmonių). Bet kokia informacija, kuri prieštarauja teorijai, paaiškinima kaip „jų” manipuliacija. Tokia logika neįmanoma paneigti, o tai jau pats savaime įtartina.
Kai abejoji – pasikalbėk su kitais
Kartais net atlikus visus patikrinimus, vis tiek lieka abejonių. Tai normalu – ne visada galime būti tikri šimtu procentų.
Tokiais atvejais verta pasikalbėti su žmonėmis, kurie gali žinoti daugiau. Jei tai medicininė tema – gal pažįsti gydytoją? Jei tai techninė tema – gal turi draugų, kurie dirba toje srityje? Žmonės, kurie profesionaliai dirba tam tikroje srityje, dažnai iš karto pastebi, kai informacija apie jų sritį yra netikslinga ar melaginga.
Taip pat yra įvairių faktų tikrinimo organizacijų ir puslapių. Lietuvoje veikia keli projektai, kurie tiria ir demaskuoja dezinformaciją. Tarptautiniu mastu yra tokie kaip Snopes, FactCheck.org, Full Fact ir kiti. Nors ir jie nėra neklystantys, bet dažnai gali padėti patikrinti abejotinas naujienas.
Socialiniuose tinkluose taip pat galima paklausti – bet būk atsargus. Kartais grupės tampa aidu kameromis, kur visi tiki tuo pačiu ir bet kokia abejonė atmestama. Geriau ieškoti bendruomenių, kur žmonės iš tikrųų diskutuoja ir kritiškai vertina informaciją, o ne tiesiog patvirtina vienas kito įsitikinimus.
Kaip gyventi su nuolatine abejonė
Gali atrodyti, kad visas šis informacijos tikrinimas – per daug darbo. Ir iš dalies taip ir yra. Negalime tikrinti absoliučiai visko, ką skaitome. Gyvenimas per trumpas.
Bet galime išsiugdyti tam tikrą instinktą. Po kurio laiko pradedi automatiškai pastebėti raudonas vėliavėles. Pradedi jausti, kada kažkas atrodo per daug patogu, per daug paprasta, per daug šokiruojančia. Tai ne paranoja – tai sveika abejonė.
Svarbu rasti balansą. Nereikia tapti cinikais, kurie netiki niekuo. Bet nereikia ir būti naiviais, kurie tiki viskuo. Sveika skepticizmas – tai ne nepasitikėjimas viskuo, o noras suprasti, ar tai, ką skaitai, pagrįsta.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau – kai pradedi labiau kritiškai vertinti informaciją, pradedi geriau suprasti ir pasaulį aplink. Nes nebeužtenka paviršutiniškų paaiškinimų. Pradedi ieškoti gilesnių priežasčių, sudėtingesnių ryšių. Tai daro gyvenimą įdomesnį, nors kartais ir sudėtingesnį.
Galiausiai, nesijaudink, jei kartais suklysi. Visi kartais patikime melagingomis naujienomis. Svarbu ne niekada nesuklysti, o mokytis iš savo klaidų. Kai pastebi, kad pasidalinai kažkuo, kas pasirodė esant netiesa – pripažink tai. Tai ne silpnybė, o stiprybė. Rodo, kad tau rūpi tiesa, o ne tik būti teisiam.
Informacijos patikrinimas – tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinė praktika. Kuo dažniau tai darai, tuo lengviau tampa. Ir nors niekada nebus tobula sistema, kiekvienas mažas žingsnis padeda mums visiems gyventi pasaulyje, kur tiesa vertinama labiau nei sensacija.
